„Nepagerinę sąlygų, vėliau nesugebėsime motyvuoti karių pasirašyti kontraktų ir tapti profesinės karo tarnybos specialistais, nes jiems bus nuobodu (…). Statant Vaidoto bataliono kompleksą, planuojama, kad 2028–2029 metais visa „Žemaitijos“ brigada persikels į Kairių poligono teritoriją. Čia bus sukurta moderni infrastruktūra su baseinu bei laisvalaikio zonomis, kuriomis galės naudotis ir vietos bendruomenė“, – tinklalaidėje politika.lt kalbėjo R. Vaikšnoras.
„Vertiname tai, kad diegiame vakarietiškus standartus ir užtikriname tinkamą aplinką jauniems žmonėms, kadangi aplinka tiesiogiai formuoja charakterį. Šis principas galioja tiek šeimoje, tiek karinėje tarnyboje. Todėl nereikėtų pritarti pasigirstančioms nuomonėms, esą ruošiantis karui kariai visą pusmetį privalo praleisti išskirtinai prastomis sąlygomis lauko palapinėse“, – pažymėjo jis.
Daug skylių, kurias privalome užlopyti
– Oro gynyba kariuomenėje turbūt suvokiama kaip pajėgumas, saugantis kariuomenės manevrą, o piliečiai, išlaikantys kariuomenę, mato kitaip. Sutiksite, kad ilgainiui toks požiūrių neatitikimas taptų didele problema?
– Manau, kad klausimas dėl lūkesčių suformuluotas tiksliai, nes tai būtina suprasti. Pradėsiu nuo platesnio konteksto: dėl ilgalaikio nefinansavimo ar nepakankamo finansavimo Lietuvos kariuomenė ilgą laiką buvo priversta tiesiog balansuoti ant išgyvenimo ribos. Esmė ta, kad turėjome aiškiai numatyti plėtros kryptis pagal valstybės gynybai skiriamus procentus. Žinoma, esant NATO nare, tam tikras rizikas planuota valdyti kartu su sąjungininkais – būtent todėl atsirado Baltijos oro policijos misija.
Taip pat ilgai diskutavome dėl rotacinio oro gynybos modelio, kadangi nei šiandien, nei po penkerių ar dešimties metų neturėsime savo pakankamai didelio nuotolio gynybos pajėgumų. Nors dabartinis biudžetas yra rekordiškai išaugęs, vis dar turime daug skylių, kurias privalome užlopyti. Todėl susiformavo nuostata, kad šiuo metu galime užtikrinti tik kritinės infrastruktūros – priėmimo taškų, jūrų ir oro uostų – apsaugą.
– Šiaulių ir Klaipėdos.
– Iki šiol pajėgumai buvo vystomi orientuojantis į karinių dalinių savigyną ir apsaugą. Tačiau karas Ukrainoje po kurio laiko akivaizdžiai parodė agresyvios Rusijos politikos esmę: siekiant palaužti žmonių valią, taikomasi ne tik į karinę, bet ir į civilinę, ypač – energetikos, infrastruktūrą. Akivaizdu, kad Rusija nesilaiko jokių kariavimo normų ar tarptautinės teisės. Nors Lietuvoje pasitaiko piliečių, bandančių pateisinti tokius veiksmus, Rusijos brutalumas privertė mus suvokti, kad privalome pasirūpinti ne tik strategiškai svarbiais objektais, bet ir visų gyventojų saugumu.
Judame bendro sutarimo link, o kai kurie darbai vėluoja tik dėl nebaigtų viešųjų pirkimų. Supratimas pasikeitė pernai, kai į mūsų oro erdvę įskrido du dronai „Gerbera“. Tai leido suprasti, kad net ir toliau nuo mūsų sienų vykstantis karas tiesiogiai veikia Lietuvą. Todėl šiandien, perskirsčius vidinius išteklius, įsigijimų plane numatyti papildomi 0,5 mlrd. eurų. Parengtas planas, kaip vystyti žemai skraidančių objektų arba mažosios oro gynybos pajėgumus.
– Lietuvoje įkurta asociacija „Visuotinė gynyba“. Vienu iš steigėjų tapo ir mano vadovaujama organizacija „Stiprūs kartu“. Asociacijai vadovauti atėjo buvęs prezidento patarėjas nacionaliniam saugumui, buvęs krašto apsaugos viceministras, atsargos karininkas Tomas Godliauskas. Vienas iš organizacijos tikslų – pasiekti supratimą Lietuvoje, kad kiekvienas pilietis turi dalyvauti ginant valstybę, bet kad ir valstybė turi ginti kiekvieną pilietį.
– Viskas priklauso nuo požiūrio taško. Valstybė suteikia teisėtus galios įrankius, kuriais naudojamės, o kariuomenė yra vienas pamatinių jos stulpų. Kaip vadas, galiu kalbėti tik už kariuomenę, o ne už visus laiku ar ne laiku priimtus valstybės sprendimus. Kariuomenė džiaugiasi itin dideliu visuomenės pasitikėjimu. Man svarbu jį išlaikyti ir įrodyti piliečiams, kad esame pasirengę ginti šalį lemiamą akimirką su tais ištekliais, kuriuos turime šiandien, nesižvalgydami į dešimtmečių perspektyvas. Šį įsipareigojimą ir pasirengimą prireikus aukotis puikiai supranta visi karininkai, puskarininkiai bei kariai.
Kita vertus, svarbu paklausti: ar valstybės instituciniai mechanizmai yra pasirengę mane įgalinti ir ar visuomenė pasiryžusi mus remti taip, kaip tai vyksta Ukrainoje? Žinome, kad vieną kovojantį karį turi remti 8–9 civiliai, užtikrinantys logistiką, amunicijos tiekimą ir energetikos stabilumą. Valstybės ekonomika privalo išsilaikyti net ir ilgalaikio karo sąlygomis, kažkas turi palaikyti šalies gyvybingumą.
Manau, kad šiuo klausimu tarp kariuomenės ir visuomenės yra geras supratimas, didelės takoskyros nėra. Kiekvienas pilietis pirmiausia turėtų savęs paklausti, kaip jis gali prisidėti prie Tėvynės gynybos. Ir nebūtinai su šautuvu. Minėtas santykis 1/9 rodo, kad ne mažiau svarbus gynybinis šalies pajėgumas, užtikrinamas per kitas civilines funkcijas. Tuo pat metu ginkluotosios pajėgos – kariuomenė, šauliai, kurie įeina į ginkluotųjų pajėgų sudėtį, bei Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM) pareigūnai – yra pasirengę ginti mūsų piliečius.
– Sąlygas pergalei sukuria visa valstybė.
– Svarbu įvertinti tai, kad esame maža valstybė. Šių metų gynybos asignavimai, sudarantys 5,38 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), taikos metu leidžia išlaikyti maždaug 20–25 tūkst. aktyviosios tarnybos karių, įskaitant šauktinius ir mokymo centrus. Šios pajėgos skirtos aktyviajam rezervui formuoti, mat karo atveju būtent rezervistai sudarytų daugiau nei 54 proc. ginkluotųjų pajėgų struktūros. Rezervą sudaro pasirengę piliečiai, periodiškai atnaujinantys žinias pratybose. Privalomąją tarnybą atlikę kariai bei į atsargą išėję karininkai ir puskarininkiai rezerve lieka penkiolika metų, kol atitinka amžiaus ir sveikatos reikalavimus. Nuosekliai stiprindami rezervą, didiname bendrą šalies gynybinį pajėgumą.
Prasidėjus konfliktui, pirmosios reaguotų reguliariosios pajėgos, o netrukus prie jų prisijungtų kariai savanoriai. Mobilizacijos atveju kariuomenės struktūra išaugtų iki 60 tūkst. karių, o bendras pajėgas papildytų dar apie 10 tūkst. šaulių ir vidaus reikalų sistemos pareigūnų. Tai reiškia, kad per 2–3 dienas gebėtume suformuoti pilnai ginkluotą bei ekipuotą 70 tūkst. kovotojų junginį. Vis dėlto, tai tik pirmoji ginkluotųjų pajėgų banga, todėl būtina pasirūpinti juos pakeisiančiu parengtuoju rezervu ir kitais mobilizacijos mechanizmais. Valstybė privalo strategiškai planuoti kelerius metus į priekį: numatyti rezervo stiprinimą, ginkluotės bei technikos atnaujinimą. Viešosios diskusijos dėl karinių pirkimų kyla būtent todėl, kad gaunama įranga vis dar siekiama užpildyti prieš dešimtmetį ar penkiolika metų susidariusias gynybos spragas.
Vadovaujasi nuosekliu ir aiškiu planu
– Lietuvoje dabar dirba ir Ukrainos oro gynybos ekspertai. Kaip ateityje atrodys Lietuvos oro gynyba?
– Be abejo, turime aiškią viziją. Visi puikiai suprantame turimus pajėgumus. Juo labiau kad šalia vykstantis karas išryškino Rusijos oro gynybos spragas bei atskleidė mūsų galimybes. Taip pat matome Ukrainos gynybos spragas, kurias sunku greitai pašalinti, nes karinės priemonės nuolat kinta, tobulėja, o jų panaudojimo taktika keičiasi.
Ši analizė ir pasirengimas vyksta jau ne vienerius metus. Tam tikro laiko pareikalavo vidinis pajėgumų konsolidavimas, siekiant tiksliai paskirstyti atsakomybę. Praėjusių metų rudenį (spalį arba lapkritį) buvo priimtas sprendimas skirti 0,5 mlrd. eurų finansavimą trumpojo nuotolio oro gynybai stiprinti, kadangi iki šiol Lietuva daugiausia investavo į vidutinio nuotolio oro gynybos sistemas.
Šią sritį plėtojame jau dešimtmetį. Kartais sulaukiame palyginimų su Baltijos šalių kaimynėmis, teigiant, kad jos skubotai keičia gynybos kryptis dėl anksčiau padarytų klaidų. Nenorėdamas kritikuoti kolegų, noriu pabrėžti, kad Lietuva sprendimą dėl NASAMS baterijų įsigijimo priėmė gal prieš 7–8 metus. Antrąją bateriją skubiai perėmėme iš Latvijos, jai pakeitus savo gynybos prioritetus. Mums tai buvo puiki galimybė, nes šios technikos gamyba ir pirkimo procedūros užtrunka. Tuo tarpu Latvija pasirinko vokiškas „Iris-T“ sistemas, kurias, tikėtina, jau yra įsidiegusi. Kiekviena valstybė turi savitą strateginį požiūrį, tačiau vidutinio nuotolio oro gynybos srityje mes buvome lyderiai.
– Taip pat bus įsigyta ir trečioji baterija.
– Teisingai, bus pristatyta ir trečioji baterija. Kadangi kitos regiono šalys ilgą laiką lėšas skyrė kitoms sritims, šiandien jos susiduria su tam tikrais trūkumais – panašiai kaip ir mes. Pavyzdžiui, Estija investavo į kranto gynybos bei priešlaivines raketų sistemas, o Lietuva šiuo metu tokią ginkluotę dar tik planuoja įsigyti. Turime galvoti sistemiškai, o mus kartais bando išmušti iš vėžių tam tikri ekspertai, siūlydami įsigyti, pavyzdžiui, tik kovinius dronus. Kai įskrido keli dronai, dabar siūlo viską mesti ir koncentruotis į kontrdronus.
– Bet aš tikiuosi, kad jūsų tai neblaško.
– Visiškai ne. Mes vadovaujamės nuosekliu ir aiškiu planu. Žinoma, atsižvelgiame į šiandienos realijas bei grėsmes, tačiau visi veiksmai turi būti kompleksiniai. Nenoriu, kad piliečiams susidarytų įspūdis, jog bandau pašiepti. Jokiu būdu. Yra sukurta sistema, o finansavimas atitinka valstybės turimus išteklius. Jeigu siekiame didesnių rezultatų čia ir dabar, turėtume svarstyti apie 10 proc. BVP skyrimą gynybai apskritai.
Kartais visuomenėje klaidingai suprantama, kad gynyba yra išskirtinai kariuomenės uždavinys. Kaip minėjau, šią funkciją pasienyje atlieka ir VRM padaliniai. Norint matyti vientisą vaizdą, telekomunikacijų bokštuose būtina sumontuoti jutiklius, vaizdo kameras, akustines „Sky Fortress“ sistemas. Neseniai įmonė „Elbit“ pristatė technologijas, leidžiančias atlikti giluminę žvalgybą iš bokštų, panašiai, kaip tai daroma Ukrainoje. Tam reikalingi asignavimai, kurių valstybei reikia šiandien. Savalaikis finansavimas užtikrina pasirengimą ateities iššūkiams. Jei lėšų neskirsime šiandien, pasirengimas vėluos. Tai – labai paprasta priežasties ir pasekmės grandinė.
Kitas svarbus aspektas, kurį visuomenė, reaguodama emociškai, dažnai supranta klaidingai – ne kariuomenė perka. Ji tik teikia techninius reikalavimus, o patį procesą reglamentuoja valstybės nustatytos procedūros. Kartais, kai tenka susidurti su biurokratinėmis kliūtimis ir procedūromis, kurias kiekviena institucija bando papildomai sugriežtinti, nusivylimas kyla tiek man, tiek krašto apsaugos ministrui. Tai stabdo procesus ištisais mėnesiais. Labiausiai trikdo tai, kad viešai kalbama apie pasirengimą gynybai, tačiau valstybėje tėra keli asmenys – Jo Ekscelencija prezidentas, ministras ir aš, – kurie tiesiogiai rūpinasi, kad įranga atsirastų ir projektai būtų įgyvendinti laiku. Suprantama, tai yra mano pareiga, tačiau manau, kad biurokratinius procesus būtina paspartinti.
Kartais visuomenėje klaidingai suprantama, kad gynyba yra išskirtinai kariuomenės uždavinys.
– Lietuva investavo į oro gynybą: viena, antra, trečia baterija. Kažkada į Klaipėdą atvyks turbūt. Dabar viena saugo Zoknius Šiaulių regione, kita turbūt – Ruklą?
– Dėl informacijos jautrumo nenorėčiau kalbėti apie sprendimus, bet svarstome, kaip apsaugoti ir Vilniaus miestą – didžiausią gyventojų, valstybės institucijų bei sprendimų priėmimo centrą taikos metu. Oro gynybos sistemos yra mobilios, todėl jų pozicijos keičiamos, atsižvelgiant į grėsmes ir geopolitinę situaciją. Šiuo atveju, esminį vaidmenį atlieka radarų aptikimo zona ir raketų greitis. Nors ši ginkluotė gerokai brangesnė nei, pavyzdžiui, RBS-70 sistemos, jos operatyvumą ir efektyvumą galima prilyginti oro policijos naikintuvams. Tai – investicijų reikalaujanti, tačiau itin lanksti ir efektyvi priemonė.
– Ar tiesa, kad baterija turėtų būti galutinai įrengta jau artimiausiu metu?
– Šiuo metu vyksta atskirai gautų komponentų integravimo darbai. Kartu organizuojamos pratybos, aktyviai rengiamos įgulos bei aptarnaujantis personalas. Planuojama, kad visišką operacinį pajėgumą sistema pasieks liepos viduryje. Analizuojant saugumo situaciją regiono mastu, akivaizdu, kad Vilnius išlieka vienu iš prioritetinių objektų. Tikėtina, kad čia dislokuotos RBS-70 baterijos bus pakeistos naujomis sistemomis. Tai leistų suformuoti gerokai platesnį ir patikimesnį sostinės oro gynybos kupolą.
– Pakalbėkime apie žemai skrendančių taikinių problemą. Ukrainos patirtis rodo, kad be tiesioginio vizualiojo stebėjimo efektyviai naudojami du sprendimai. Pirmasis – pranešimų tinklas, kai piliečių užfiksuoti duomenys ir nuotraukos operatyviai keliami į specialias sistemas. Antrasis sprendimas – mobilieji radarai su aukštos raiškos termovizinėmis kameromis, fiksuojančiomis skrendančius objektus dieną ir naktį. Taip pat naudojami akustiniai jutikliai. Ukrainos specialistų teigimu, efektyviam akustinių sistemų veikimui užtikrinti reikalingas 20–40 kilometrų gylio barjeras: dronas turi kirsti bent dvi mikrofonų linijas, kad būtų galima tiksliai nustatyti jo koordinates. Kokias technologijas šioje srityje planuoja pasirinkti Lietuva?
– Noriu pabrėžti, kad universalaus, vieno idealiai tinkančio sprendimo nėra. Ukrainos metodai yra pažangūs, tačiau jie negali būti aklai kopijuojami ir taikomi Lietuvos sąlygoms.
Vis dėlto, tam tikros priemonės jau įgyvendinamos. Regis, praėjusį rugsėjį buvo paskelbta informacija apie sistemos „Sky Fortress“ diegimą. Latvija šią sistemą, apimančią apie tūkstantį jutiklių, jau sėkmingai eksploatuoja. Nepaisant viešojoje erdvėje kylančių diskusijų, Latvijos kariuomenės vado vertinimu, šie akustiniai įrenginiai efektyviai fiksuoja garsus ir geba tiksliai diferencijuoti civilinę techniką (pavyzdžiui, žoliapjoves ar kombainus) nuo skraidančių aparatų.
Jeigu dalis šios infrastruktūros būtų veikusi Lietuvoje praėjusiais metais, drono sprogimas ežere būtų užfiksuotas iš karto. Informacija būtų gauta automatiškai iš pačios sistemos, o ne po dvylikos valandų, sulaukus vietos gyventojo pranešimo.
Vadinasi, esminis uždavinys – sukurti vientisą jutiklių ir elektroninių prietaisų tinklą. Klaidinga manyti, kad pakanka sumontuoti jutiklius tik prie fizinio barjero, saugančio nuo nelegalios migracijos. Toks linijinis išdėstymas užtikrina tik 50–60 proc. efektyvumą. Tam reikalingas kompleksinis, į bendrą valdymo sistemą integruotų priemonių tinklas...
– Įskaitant ir mobiliuosius radarus.
– Mobilieji radarai leidžia aptikti ir sekti objektus, nustatant tikslią jų buvimo vietą bei potencialią judėjimo kryptį. Tai suteikia galimybę iš anksto pasirengti taikinių neutralizavimui. Atlikus trianguliaciją, tampa aiški objektų skrydžio trajektorija – pavyzdžiui, ar jie juda link didžiųjų miestų, ar virš negyvenamų teritorijų. O tai leidžia objektyviai įvertinti grėsmės lygį. Šios priemonės nėra išskirtinės, tačiau jų efektyvumą užtikrina integracija į bendrą sistemą. Tikėtina, kad sistemos „Sky Fortress“ viešųjų pirkimų procedūros bus baigtos šių metų antrąjį ketvirtį. Šis projektas iš viso pareikalavo metų darbo.
Tai vėlgi išryškina pirkimų procedūrų problemas. Kartais pernelyg susitelkiama į konkretaus gamintojo technines specifikacijas, nors rinkoje yra itin mažai patikimos ir kovos sąlygomis išbandytos ginkluotės. Tokiais atvejais institucijoms tenka neadekvačiai ilgai įrodinėti priimamų sprendimų pagrįstumą ir įrangos efektyvumą. Procesai stringa dėl viešųjų pirkimų reikalavimų, privaloma parengti didžiulius kiekius dokumentų.
Vis dėlto, vėliau visuomenėje ar institucijose kyla nepasitenkinimas, kodėl paskelbus raudonąjį pavojaus signalą dronas nebuvo sunaikintas. Visi turėtų būti pilietiški. Žinoma, kiekviena grandis atlieka savo funkcijas ir prisiima atsakomybę, siekdama išvengti neigiamų pasekmių, jei vėliau Seimo auditas pateiktų pretenzijų dėl technikos pasirinkimo.
Gynyboje kokybė svarbesnė už kiekybę
– Visuotinis šaukimas yra efektyvi priemonė ne tik rezervui didinti, bet ir visuomenės sutelktumui ugdyti. Nors krašto apsaugos ministras teigia, kad šia kryptimi judama, šaukiamųjų skaičius išlieka nepakitęs. Šis progresas kol kas deklaratyvus – kasmet pašaukiama po 4 tūkst. jaunuolių. Kaip vertinate privalomosios pradinės karo tarnybos perspektyvas ir tolesnę jos plėtrą?
– Prieš dvejus metus, pradėdamas eiti šias pareigas, numačiau kelis pagrindinius prioritetus: divizijos formavimą, Vokietijos brigados dislokavimą bei visuotinį šaukimą, pereinantį į visuotinę gynybą. Ministro įvardyti tikslai yra užfiksuoti oficialiame plane iki 2030 metų.
Suprantama, egzistuoja politinis siekis paspartinti procesus ir visuomenei pademonstruoti didesnę pažangą, tačiau gynyboje kokybės aspektas yra svarbesnis už kiekybinius rodiklius. Siekiant aukštos parengimo kokybės, nepakanka trumpalaikių kursų. Pavyzdžiui, anksčiau taikytas trijų mėnesių bazinis kario rengimo kursas neužtikrindavo reikiamo pasirengimo. Karys įgydavo tik individualius įgūdžius, tačiau nebūdavo paruošiamas veikti taktinio vieneto sudėtyje, trūkdavo specializuoto bei kolektyvinio rengimo.
Jei tikslas yra tik statistinis skaičių demonstravimas, tai neturi pridėtinės vertės. Nei man, nei jums, Edmundai, nereikia įrodinėti būtinybės didinti aktyvųjį rezervą. Tačiau, užuot spekuliavus skaičiais, tikslingiau vertinti pasirengimą procentine išraiška. Nors pagal gynybos finansavimo asignavimus šiandien galime konkuruoti tarptautiniu lygmeniu, privalome įvertinti, kad potencialus priešininkas analizuoja realius karinius pajėgumus.
Galutinis mano, kaip vado, uždavinys – užtikrinti tinkamą infrastruktūrą bei sąlygas pratyboms. Šiuolaikinėje kariuomenėje kariai privalo efektyviai treniruotis, o ne sėdėti ant taburečių ar šluoti rikiuočių aikštes. Tam jau pasitelkiamos privačios bendrovės.
– Dabar traktoriukai važinėja, net be žmonių kartais.
– Nepagerinę sąlygų, vėliau nesugebėsime motyvuoti karių pasirašyti kontraktų ir tapti profesinės karo tarnybos specialistais, nes jiems bus nuobodu. Šiuo metu ieškoma būdų, kaip efektyviai rengti 4 tūkst. šauktinių. Jų skaičius palaipsniui auga, nors plėtrą šiek tiek riboja infrastruktūros pajėgumai. Vis dėlto, statant Vaidoto bataliono kompleksą, planuojama, kad 2028–2029 metais visa „Žemaitijos“ brigada persikels į Kairių poligono teritoriją. Čia bus sukurta moderni infrastruktūra su baseinu bei laisvalaikio zonomis, kuriomis galės naudotis ir vietos bendruomenė.
– Pasidalinsiu asmeniniu pavyzdžiu. Mano sūnus siunčia nuotraukas iš savo tarnybos vietos. Galiu patvirtinti, kad komercinis sporto klubas, už kurį moku narystės mokestį, savo kokybe nusileidžia šauktiniams sudarytoms sąlygoms – tiek kalbant apie sporto salių lygį, tiek apie karių mitybą.
– Vertiname tai, kad diegiame vakarietiškus standartus ir užtikriname tinkamą aplinką jauniems žmonėms, kadangi aplinka tiesiogiai formuoja charakterį. Šis principas galioja tiek šeimoje, tiek karinėje tarnyboje. Todėl nereikėtų pritarti pasigirstančioms nuomonėms, esą ruošiantis karui kariai visą pusmetį privalo praleisti išskirtinai prastomis sąlygomis lauko palapinėse.
– Yra visko, yra visko.
– Karinėje tarnyboje susiduriama su įvairiais iššūkiais. Būtent todėl organizuojamos pratybos, kurios savo pobūdžiu yra artimos realioms kovos sąlygoms. Vertinant šaukimo rodiklius, viešojoje komunikacijoje kartais nepakankamai akcentuojama, kad šauktiniai sudaro tik dalį visų pajėgų. Taip pat rengiami jaunesnieji vadai, o mokymų programos kasmet plečiamos. Šiais metais pradėta įgyvendinti nauja iniciatyva, pritraukiant 350 karių savanorių Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) struktūroms užpildyti, o kitąmet šios apimtys bus didesnės.
Plane iki 2030 metų numatyta iki beveik 2 tūkst. padidinti skaičių asmenų, pasirenkančių trejų metų tarnybos modelį savanorių pajėgose. Tai alternatyva tais atvejais, kai šešių ar devynių mėnesių nuolatinė privalomoji tarnyba sukeltų neigiamų socialinių ar ekonominių pasekmių. Pavyzdžiui, jei asmuo yra vienintelis šeimos maitintojas arba studentas. Tokiomis aplinkybėmis, negalint tarnybai skirti nepertraukiamo laiko tarpsnio, ją galima išdėstyti etapais. Šį modelį sėkmingai išbandė ir mano sūnus, kuris studijų metais suderino mokslus su tarnyba ir jau ketverius metus yra karys savanoris. Šis lankstus formatas atitinka studijuojančio jaunimo poreikius.
Planuojama, kad iki 2030 metų bendras rengiamų karių skaičius pasieks 6 tūkst. per metus. Tam pasitarnaus besivystanti infrastruktūra bei būsimas Kapčiamiesčio poligonas, kurio steigimas viešojoje erdvėje sukėlė nemažai diskusijų. Šiuo klausimu visuomenėje būtina pasiekti konsensusą ir vengti blaškymosi, o sprendimus įgyvendinti nuosekliai.
Kaip kariuomenės vadas, esu asmeniškai atsakingas už aukštą karių parengimo lygį ir jų gebėjimą vykdyti pavestas užduotis. Tai užtikrina, kad kariai, išleisti į aktyvųjį rezervą, vėlesnio šaukimo atveju jau bus pasirengę atlikti gynybos užduotis.
– Vertinant krašto apsaugos infrastruktūrą, ar neatrodo, kad Lietuvoje sprendimų priėmėjai ir visuomenė per daug dėmesio skiria išskirtinai statyboms? Galbūt tikslinga ieškoti lankstesnių alternatyvų? Estijos pavyzdys rodo, kad šauktiniai, atliekantys tarnybą savo gyvenamojoje vietovėje, pavyzdžiui, Taline, vakarais ir savaitgaliais išleidžiami namo, o kartu su jais, pasibaigus tarnybos valandoms, išvyksta ir puskarininkiai. Ar nebūtų galima tokiu modeliu didinti šaukimo apimčių? Nors tai pareikalautų papildomų poligonų pajėgumų, didžiuosiuose Lietuvos miestuose bei regionų centruose dislokuoti batalionai leistų jaunuoliams tarnauti arčiau namų.
– Iš esmės pritariu tokiam požiūriui. Verta paminėti, kad kariai išleidžiami vakarais ar savaitgaliais jau dabar. Vis dėlto, privaloma įvertinti, kad esant aukštesniam parengties lygiui ar vykstant intensyvioms pratyboms, kariai privalo būti dislokuoti dalinyje.
Sutinku dėl pernelyg didelio susitelkimo į statybas, tačiau minimali infrastruktūra yra būtina. Per pastaruosius 35 metus į šią sritį nebuvo pakankamai investuojama – kariuomenė perėmė sovietmečio infrastruktūrą, neatitinkančią jokių šiuolaikinių standartų. Nors vėliau tam tikri objektai buvo renovuojami pagal tuometines galimybes, kai kuriuos mazgus teko remontuoti pakartotinai. Remdamasis asmenine tarnybos Mokomajame pulke patirtimi, galiu patvirtinti, kad senų pastatų atnaujinimas iki šiuolaikinių energinio naudingumo klasės reikalavimų sukelia daug iššūkių.
Svarstant apie kaštų optimizavimą – įmanoma atsisakyti sporto salių ar technikos remonto dirbtuvių, tačiau šioje srityje taupyti būtų neracionalu. Vyko debatai, ar Vokietijos brigados nuolatiniam dislokavimui būtina statyti karinį miestelį, ar tikslingiau rinktis rotacinį modelį, panašų į Kanados pajėgų integraciją. Kadangi buvo priimtas politinis sprendimas užtikrinti nuolatinį brigados buvimą kartu su šeimų nariais, valstybė privalėjo prisiimti atitinkamus infrastruktūros įsipareigojimus. Skiriama 1,5 mlrd. eurų suma statyboms yra didelė investicija, konkuruojanti su lėšomis, reikalingomis tankų, artilerijos ar bepiločių orlaivių įsigijimui. Tačiau vertinant ilgalaikę 30–50 metų strateginę perspektyvą, šios išlaidos yra pagrįstos. Tikėtina, kad ateityje geopolitinė situacija pasikeis ir Vladimiras Putinas sulauks galo…
– Labiau visa jo politika gaus galą.
– Net jei ateityje šalyje nereikės dislokuoti priešakinių sąjungininkų pajėgų, sukurta infrastruktūra liks Lietuvos kariuomenės žinioje. Svarstant apie konteinerinio tipo objektus – techniškai įmanoma rinktis ekonomiškesnes alternatyvas, juolab, kad kariuomenė jau daugelį metų naudoja tokias modulines konstrukcijas.
Vis dėlto, esminis klausimas yra konsensusas su visuomene: ar šių dienų jaunimas yra pasirengęs tarnauti spaudžiamas tokių buitinių sąlygų? Jei taip – valio. Tačiau jei visuomenė reikalauja komfortiškos ir patogios aplinkos, tai diktuoja ir atitinkamus infrastruktūros sprendimus, kurie jau yra patvirtinti. Šiuo metu didmiesčiuose kariai vakarais išleidžiami namo, tačiau daliniuose tarnauja ne tik vietos gyventojai. Neretai šauktiniai tarnybos vietą renkasi patogumo principu, todėl ji nebūtinai sutampa su jų nuolatine gyvenamąja vieta.
– Mano sūnus rinkosi iš to, kas buvo likę, kadangi pilnametystės sulaukė tik liepą. Jis buvo paskirtas į „Dragūnų“ batalioną. Sakiau: „Tikrai gera vieta tarnauti.“
– Taip, tai puikus batalionas. Tačiau vilnietis, o tarnybą atlieka Klaipėdoje. Ši aplinkybė atveria tam tikrą problemą. Tikslių statistinių duomenų dabar nepateiksiu, tačiau vietos gyventojai nesudaro absoliučios dalinio daugumos – proporcija dažniausiai pasiskirsto po lygiai. Dėl to kyla tam tikrų rizikų. Galima įžvelgti psichologinės įtampos kolektyve grėsmę: dalis karių gali pasijusti privilegijuoti, jei po tarnybos valandų išleidžiami į namus, o kiti privalo pasilikti dislokacijos vietoje.
Kariuomenė būtų pajėgi pasiekti 7–8 tūkst. šauktinių ribą
– Kasmet bendrojo ugdymo mokyklas baigia per 20 tūkst. jaunuolių. Ar įmanoma užtikrinti, kad toks skaičius asmenų atliktų privalomąją karo tarnybą? Suprantama, tai galėtų vykti įvairiomis alternatyvios tarnybos formomis. Kaip vertinate perspektyvą, kad visi mokyklą baigę vaikinai ir merginos atliktų konstitucinę pareigą tėvynei? Ir kada toks modelis taptų realiai įgyvendinamas?
– Tai itin aktualus ir provokuojantis klausimas. Vertinant artimiausią laikotarpį iki 2030 metų, tokio masiškumo pasiekti neįmanoma dėl dabartinės kariuomenės struktūros bei skiriamo finansavimo rėmų. Vis dėlto, optimizuojant šiuo metu diegiamas priemones bei plečiant priėmimo pajėgumus, tikslinga orientuotis į jaunuolius, turinčius motyvaciją atlikti tarnybą. Papildomai taikant tikslines motyvacines bei skatinimo priemones neapsisprendusiems asmenims, kariuomenė būtų pajėgi pasiekti 7–8 tūkst. šauktinių ribą. Tačiau tai pareikalaus didesnių pastangų.
Tam būtina struktūrizuoti pačią šaukimo sistemą. Dabar trijų mėnesių tarnyba yra orientuota išskirtinai į specialistų rengimą. Šešių mėnesių tarnybos metu ruošiami jaunesnieji specialistai. Šios grupės kariai vėliau dažniausiai renkasi profesinę karo tarnybą. Standartinė tarnyba trunka devynis mėnesius. Varijuojant tarnybos trukme, pavyzdžiui, pereinant prie dviejų šaukimų per metus modelio, galima padidinti bendrą parengiamų asmenų skaičių.
Vis dėlto, šis augimas negali būti neribotas, kadangi instruktoriai susiduria su dideliu krūviu – jiems būtina užtikrinti poilsio režimą, atostogas bei kvalifikacijos kėlimo kursus.
Kita problema – materialinis aprūpinimas ir logistika. Tam būtina sukurti ir paruošti itin pralaidžią bei techniškai aprūpintą mokymo infrastruktūrą, veikiančią nenutrūkstamu konvejerio principu.
– Tikslinga užtikrinti karinės specialybės bei atitinkamos specializacijos įgijimą.
– Tam tikslui būtina suformuoti infrastruktūros bazę, skirtą kulkosvaidininkų, granatsvaidininkų, vairuotojų ir kitų karinių specialybių atstovų rengimui. Šie pajėgumai yra plečiami etapais.
Kitas strategiškai reikšmingas aspektas, kurį svarbu suvokti auditorijai, yra bendra demografinė situacija. Kasmet vidurinį išsilavinimą įgyja arba pilnametystės sulaukia maždaug 20 tūkst. jaunuolių. Merginų įtraukimo klausimas šiuo etapu yra atskira diskusijų tema, todėl pateiksiu vertinimą, susijusį tik su vaikinais.
– Tokiu atveju skaičius sumažėja iki 10 tūkst.
– Taip, lieka apie 10 tūkst. asmenų. Tačiau analizuojant potencialių šauktinių sveikatos būklę, šie rodikliai koreguojasi mano minėta linkme, kadangi dabartiniai sveikatos parametrai yra prasti. Vertinant tik vyriškosios lyties atstovus ir dabartines gimstamumo tendencijas, optimalus šaukiamųjų skaičius siekia 7–8 tūkst.
Mano vertinimu, būtent tokia dalis jaunuolių yra tinkami ir pajėgūs atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą. O jeigu visi piliečiai...
– Atliktų bent minimalią trijų mėnesių tarnybą...
– Taip, jeigu tarnyba truktų bent tris mėnesius. Sveikatos būklė šiuo metu išlieka vienu esminių veiksnių. Svarbu akcentuoti, kad fizinio pasirengimo ir sveikatos problemos dažniausiai formuojasi ankstyvame amžiuje, o pagrindinis vaidmuo čia tenka šeimai. Pirminį vertybinį bei fizinį pagrindą suteikia šeima, vėliau – ugdymo įstaigos ir tik galutiniame etape – kariuomenė.
Jei jaunuolių kasdienybėje dominuoja pasyvus laisvalaikis prie ekranų, nesubalansuota mityba bei žalingi įpročiai, tai tiesiogiai veikia jų sveikatą. Kaip tėvas, užauginęs tris vaikus, džiaugiuosi jų pasirinktu gyvenimo keliu, tačiau privalau pripažinti, kad sveikatos sutrikimus lemia ne tik gyvensena, bet ir įgimti faktoriai.
Reaguojant į šiuos iššūkius, praėjusiais metais buvo inicijuoti teisės aktų pakeitimai, kuriais sušvelninti sveikatos būklės reikalavimai tam tikroms grupėms. Dalis jaunuolių turi aukštą motyvaciją tarnauti, tačiau susiduria su apribojimais dėl regėjimo problemų ar kardiologinių patologijų bei epilepsijos. Integracinės sąlygos šiems asmenims šiuo metu testuojamos vykdant pilotinį projektą, kuriame dalyvauja ribotas kontingentas – berods, iki šimto karių.
– Išimtis skamba taip: jeigu neatitinki, bet nori, – kariuomenė tau suras, kur būti.
– Tam tikrų specialybių atstovams, pavyzdžiui, bepiločių orlaivių operatoriams ar ryšininkams, fizinio pasirengimo reikalavimai gali būti mažesni, nes jų kompetencija ir žinios yra realizuojamos kitais būdais. Jiems nebūtina kasdienės mankštos metu bėgti krosų ar atlikti maksimalaus prisitraukimų skaičiaus.
Analizuojant priežastis, tenka pripažinti, kad neigiamą įtaką padarė švietimo sistemos sprendimai. Dalyje ugdymo įstaigų fizinio ugdymo pamokose buvo atsisakyta vertinimo pažymiais, jį pakeičiant įskaitomis. Dėl šių sisteminių trūkumų sporto užsiėmimai tapo faktiškai neprivalomi, o tai tiesiogiai lėmė prastą situaciją. Šią problemą būtina spręsti valstybiniu lygmeniu, o kariuomenė šiuo atveju tik bando kompensuoti ugdymo spragas, kurios nebuvo pašalintos ankstesniuose jaunuolių socializacijos etapuose.
Šiuo metu moterų tarnyba Lietuvos kariuomenėje yra grįsta savanoriškumo principu. Vertinant bendrą kvotą, kuria disponuojame priimdami jaunuolius į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą bei Jaunųjų karininkų vadų mokymus (JKVM), moterų integracijos rodikliai yra pakankamai aukšti.
– Tikslinga patikslinti, kad JKVM yra aukštųjų mokyklų studentams skirta trejų metų programa, kurią baigusiems suteikiamas atsargos leitenanto laipsnis.
– Šiuo metu merginų privalomojo šaukimo poreikio neįžvelgiu, nors vertinu specialistų išsakomas prognozes. Ateityje didelę įtaką turės demografiniai rodikliai: lyginant su laikotarpiu prieš dvidešimt metų, kai metinis gimstamumas siekė 30 tūkst., dabar šis skaičius yra sumažėjęs iki maždaug 20 tūkst. Dėl šios priežasties potencialių šauktinių skaičius ateityje neišvengiamai kris.
Neatmetama tikimybė, kad bus prieita prie visuotinio šaukimo modelio, įtraukiant ir moteris, tačiau šiuo etapu, kaip kariuomenės vadas, tam objektyvaus pagrindo nematau. Be to, Konstitucijoje gynybinė prievolė šiuo metu yra numatyta išskirtinai vyrams, tad šio modelio keitimas reikalautų konstitucinių pataisų. Diskusijos šiuo klausimu yra galimos, tačiau nereikėtų dirbtinai eskaluoti problemos.
– Visuotinis moterų šaukimas į kariuomenę prognozuojamas kaip neišvengiamas ateities žingsnis. Akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau šis sprendimas bus priimtas, tik kol kas trūksta sutarimo dėl įgyvendinimo terminų. Sutinkate, jog ilgainiui ši reforma bus įgyvendinta?
– Tikėtina, kad ateityje prie šio klausimo bus grįžta. Tačiau šiuo metu nereikėtų dirbtinai skubinti procesų bei mėtytis konkrečiais terminais, nesvarbu, ar tai būtų 2030, ar 2040 metai. Tam tikriems struktūriniams pokyčiams pirmiausia turi subręsti pati visuomenė.
– Ir kariuomenė turi subręsti.
– Šiuo metu moterys sėkmingai eina tiek batalionų, tiek rinktinių vadų pareigas. Kaip pavyzdį galima paminėti Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Šiaulių rinktinę bei keletą batalionų, kuriems vadovauja moterys.
Šis procesas nekelia institucinių iššūkių, o integracija yra efektyvi, atspindinti vakarietiškos kultūros tendencijas. Itin svarbi visuomenės branda. Prieš 5–6 metus bendras merginų ir vaikinų apgyvendinimas vienoje dešimties vietų kareivinių patalpoje visuomenėje būtų sunkiai suprantamas. Šiuo metu kariuomenė orientuojasi į tinkamų buities sąlygų užtikrinimą, siekdama sudaryti komfortišką aplinką šiuolaikiniam jaunimui ir išvengti galimų neigiamų socialinių pasekmių. Vis dėlto, sanitariniai mazgai – dušų ir tualetų patalpos – nėra dubliuojami ar įrengiami atskirai – naudojimuisi jais tiesiog taikomas laiko grafikas vaikinams ir merginoms.
Esminis klausimas išlieka visuomenės pasirengimas ir realus tokios reformos poreikis, kurio šiuo metu neįžvelgiu. Jei tam tikros grupės bandytų dirbtinai daryti spaudimą kariuomenės vadovybei dėl privalomų pokyčių įgyvendinimo, disponuoju pakankamais argumentais, įrodančiais dabartinės tvarkos racionalumą. Tikslinga prioritetą teikti šaukiamojo amžiaus jaunuolių pritraukimui. Pirmiausia būtina optimizuoti esamus procesus, o tik tuomet pereiti prie kitų struktūrinių etapų.
Dėl misijos Hormuze pateikė keletą alternatyvų
– Aptarkime situaciją Hormuzo sąsiauryje. Lietuva oficialiai deklaravo savo poziciją, o Valstybės gynimo taryba (VGT) pritarė karinio kontingento siuntimui. Remiantis Karinių jūrų pajėgų vado pareiškimais, darytina prielaida, kad siųsime karinį laivą. Ar operacija jau pradėta įgyvendinti?
– Prieš keletą mėnesių, inicijavus pirmuosius svarstymus dėl Lietuvos įsitraukimo apimčių, sulaukiau nepagrįstų kaltinimų dėl geopolitinio konflikto su Iranu eskalavimo. Šiuo metu strateginė padėtis tapo visiškai aiški. Siekdami užtikrinti Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) karinį buvimą ir paramą mūsų regione, privalome prisidėti prie jų tarptautinių operacijų.
Tai nėra politinių ambicijų klausimas – Iranas priskiriamas prie valstybių, keliančių destrukciją tarptautiniu mastu, kadangi aktyviai vystė branduolinės ginkluotės programą. Tik nuoseklių JAV karinių bei diplomatinių pastangų dėka šios agresyvios šalies karinis potencialas buvo apribotas.
Esminis šios misijos uždavinys – užtikrinti saugią civilinę laivybą. Svarstoma, kokia forma Lietuva galėtų prisidėti efektyviausiai, vertinant ir humanitarinės misijos komponentus. Šiuo metu tanklaivių tranzitas minėtame regione yra komplikuotas, o tai tiesiogiai lemia energijos išteklių kainų augimą Europoje. Ši krizė neigiamai veikia mūsų šalies makroekonominius rodiklius bei gyventojų perkamąją galią.
Kaip kariuomenės vadas, priėmiau sprendimą pateikti keletą alternatyvų. Nors karinio laivo siuntimas yra viena iš galimybių, tai nėra prioritetinė priemonė. Lietuva turi stipresnių pranašumų povandeninio išminavimo srityje bei aukštos kvalifikacijos personalą. Šie specialistai kasmet kartu su NATO sąjungininkais dalyvauja Baltijos jūros išminavimo operacijose. Šį kontingentą paruošti ir dislokuoti galima per keletą savaičių.
Dabar tikslinga gauti tikslias specifikacijas iš partnerių, kokio pobūdžio pajėgumai yra reikalingi dalyvavimui JAV vadovaujamoje operacijoje ar Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos koalicijoje.
Vertindamas laivo siuntimo perspektyvą, siūlyčiau neskubėti: laivo modernizavimo bei paruošimo procesas reikalauja laiko dėl didelio vandens druskingumo ir aukštos temperatūros tropikuose, laive būtina įdiegti papildomą kondicionavimo įrangą, kad personalui būtų užtikrintos tinkamos sąlygos. Be to, laivas plauktų ilgiau nei mėnesį. Esant poreikiui reaguoti neatidėliotinai, kariuomenė disponuoja operatyviau dislokuojamais pajėgumais.
– Turime žmones, o ne laivą.
Turime alternatyvių pajėgumų, kurie yra priskiriami nišinėms sritims ir gali būti efektyviai integruoti. Konflikto zonos regiono valstybės dėl tam tikrų priežasčių tokių specifinių gebėjimų neturi. Reziumuojant galima teigti, kad partnerių prašymas iš esmės yra patenkintas, tačiau techninės detalės tebėra derinamos, kadangi laukiama tikslesnės specifikacijos.
Vyksta derinimo procesai. Pavyzdžiui, kokiame sąjungininkų laive būtų dislokuota mūsų povandeninio išminavimo komanda ir kur šis vienetas bazuotųsi. Hipotetiškai, tam būtina gauti priimančiosios valstybės (pavyzdžiui, Bahreino, kur veikia JAV karinė bazė) leidimą. Tai islamo tradicijas puoselėjanti šalies, taikanti itin griežtus reikalavimus, todėl gali prireikti pasirašyti susitarimus.
Papildomai pažymėtina, kad šiuo etapu yra gautas tik Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pritarimas, o galutiniam teisiniam pagrindui būtinas Seimo balsavimas bei oficialus mandatas. Nepaisant to, kariuomenė vykdo parengiamuosius darbus. Esminė nuostata išlieka nepakitusi – esame visiškai pasirengę prisidėti prie saugios tarptautinės laivybos užtikrinimo.
– Neabejotina, kad gavus Seimo mandatą Lietuvos kontingento dislokavimas bus pradėtas įgyvendinti. Jei parlamentas patvirtins šią misiją, tikėtina, kad operacijoje dalyvaus kelių dešimčių karių grupė?
– Taip, esame pasirengę įgyvendinti šią užduotį.
– Pabradėje, generolo Silvestro Žukausko poligone, buvo įrengta infrastruktūra, pritaikyta dviems JAV batalionams. Vis dėlto, šis karinis miestelis šiuo metu yra neužimtas. Kada jis užsipildys?
– Ši infrastruktūra nėra tuščia. Nesiekdamas politizuoti situacijos – kadangi kariuomenė nesikiša į politinius procesus – norėčiau atkreipti žiniasklaidos atstovų dėmesį. Kartais, siekiant didesnio auditorijos įsitraukimo, bandoma dirbtinai eskaluoti įtampą saugumo klausimais. Šiuo metu vyksta planinė pajėgų rotacija. Dalis kontingento išvyksta, tačiau viešojoje erdvėje ne visada fiksuojama, kad kita pajėgų dalis lieka, o nauji rotaciniai vienetai jau atvyksta.
Dalis karinės technikos ir įrangos buvo palikta naujai atvykstančioms pajėgoms. JAV politinės vadovybės signalai leidžia teigti, kad jų pajėgos vienokia ar kitokia forma bus Lietuvoje ir Baltijos šalyse. JAV karinė vadovybė šiai pozicijai visiškai pritaria.
Kadangi tai yra politinio lygmens sprendimai, negaliu jų komentuoti. Mano kolegos JAV karininkai, atsakingi už strateginį pajėgų perdislokavimą, taip pat negali nieko konkrečiai pasakyti, kadangi demokratinėje valstybėje karinių pajėgų kontrolę vykdo civilinė politinė valdžia. Nepaisant to, yra pozityvių signalų.
Esu patikintas, kad sprendimai turėtų būti priimti maždaug birželio viduryje. Net jei bendrame regioninio saugumo kontekste procesai užsitęstų mėnesį ar ilgiau, tai nesudarytų neigiamo poveikio saugumui. Lenkijos teritorijoje yra dislokuotas JAV penktasis korpusas, taip pat egzistuoja kitos operatyvaus reagavimo priemonės. Pavyzdžiui, Vokietijoje dislokuotas antrasis kavalerijos pulkas, operuojantis ratinėmis šarvuočių platformomis „Stryker“ (šis vienetas jau ne kartą sėkmingai dalyvavo karinėse pratybose Lietuvoje), geba per trumpą laiką atvykti ir neutralizuoti gynybines spragas. Tai gali būti įgyvendinta tiek bendrų pratybų metu, tiek užfiksavus neigiamus saugumo ar žvalgybos indikatorius prie mūsų valstybės sienų.
Šiuo metu tiesioginės grėsmės nefiksuojame, kadangi Ukrainos ginkluotosios pajėgos savo teritorijoje efektyviai naikina Rusijos gyvąją jėgą bei vykdo smūgius prieš Rusijos karinę bei kritinę infrastruktūrą. Ši situacija suteikia mums sąlygišką saugumą ir papildomo laiko pasirengimui bei ilgalaikio atgrasymo architektūros stiprinimui. JAV karinis buvimas išlieka esminiu mūsų saugumo garantu, kurį papildo ir kiti JAV komponentai – pavyzdžiui, karinės jūrų bei oro pajėgos, kurios demonstraciniais veiksmais gali sukelti atgrasymo efektą.
– Šalyje jau tapo įprasta matyti JAV karinį kontingentą, be to, jiems buvo įrengta speciali kareivinių infrastruktūra. Šią infrastruktūrą itin palankiai vertina NATO bei JAV pajėgų Europoje vyriausiasis vadas. Oficialiuose JAV Kongreso klausymuose jis išskyrė Lietuvą kaip vienintelę valstybę, demonstruojančią geriausią pavyzdį.
– Pažymėtina, kad Lietuvos Respublika dengia beveik visas sąjungininkų išlaikymo išlaidas. Neseniai Lietuvoje viešėjęs JAV Nacionalinės gvardijos biuro viršininkas, generolas, taip pat teigiamai įvertino mūsų pasiekimus. Nors šie klausimai tiesiogiai nepatenka į Nacionalinės gvardijos kompetencijos sritį, susipažinęs su esama infrastruktūra jis išreiškė palaikymą.
Akivaizdu, kad tokia informacija pasiekia JAV Pentagoną, kuriame priimami strateginiai sprendimai. Šios pastangos yra rezultatyvios ir matomos tarptautiniu lygmeniu.
– Ačiū už pokalbį.
Naujausi komentarai