VILNIETIS NERIMAUJA, KAD COVID-19 „PASIGAUS“ IZOLIACIJOJE

Į redakciją kreipėsi bene dešimt pastarųjų metų Londone (Didžioji Britanija) gyvenęs ir dirbęs vilnietis, kuris paskelbus karantiną nusprendė grįžti į Lietuvą. Vyras teigė nenorintis niekuo skųstis – tiesiog norėjo papasakoti, kaip atrodo grįžusiųjų izoliacija „iš vidaus“, mat net jei ir grįžo sveikas, jis nėra tikras, kad toks bus ir pasibaigus izoliacijos laikotarpiui.

Nėra nuoseklumo

Ignas (pavardė redakcijai žinoma – red. past.) pasakojo, jog prasidėjus neramumas dėl COVID-19 Londone, jis dar pakankamai ilgai dirbo galerijoje ir kavinėje, nes niekam nebuvo liepta užsidaryti – tik žmonėms buvo pasakyta niekur neiti. Verslas pradėjo užsidarinėti dar prieš oficialiai paskelbiant, kad jie turi stabdyti veiklą, nes nebesulaukdavo pakankamai klientų.

Kai darbai sustojo, vyras savaitei išvyko pas draugus į šalies šiaurę. Tada sužinojo, kad komerciniai skrydžiai į Lietuvą atšaukti. Galvojo, jog galimybės grįžti į Lietuvą jau ir nebebus, bet tada atsirado kitų skrydžių – gerokai brangesnių. Vyras nusprendė skristi, nes nenorėjo sėdėti Londone, kur jau buvo gana daug užsikrėtusių žmonių. Negana to, tapo aišku, kad sudėtinga situacija tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Lietuvoje užsitęs, o kol dirbti negalės, jis bus daug naudingesnis gimtinėje – galės bent jau padėti tėvams, seneliams.

„Išvykęs pas draugus aš nepasiėmiau paso, tad nors mano vienas draugas išskrido į Lietuvą kovo 21 dienos reisu, mano sesuo – kovo 23 dieną, aš galėjau išskristi tik sulaukęs atkeliaujant mano paso, kovo 27 ddieną“, – pasakoja Ignas.

Prisimindamas skrydį į Lietuvą jis pasakojo, jog lėktuve beveik visi keleiviai sėdėjo su kaukėmis. Pasiekus Vilnių iš lėktuvo išlaipino po 30 žmonių, tada autobusu nuvežė iki šalia oro uosto pastatytos karo lauko ligoninės tipo palapinės, kurioje buvo imami mėginiai COVID-19 testui.

„Pastebėjau, kad pasitinkantys žmonės stengiasi, bet ne viskas apgalvota iki galo. Į autobusą įlipęs vyrukas liepė visiems, kas su vienkartinėmis kaukėmis, ateiti ir jas pasikeisti – pasakoja vyras. – Aš skridau kartu su draugo mama, kuri yra medikė. Mes mėginom tam žmogui aiškinti, kad prieš dedantis naują kaukę turėtume dezinfekuotis rankas, bet niekas nekreipė į tai dėmesio. Tas pats vyrukas rankas visiems dezinfekavo tik išlipant iš autobuso“.

Ant stalo, kur pildomi dokumentai, padėtas dezinfekcinis skystis – gerai. Bet visi žmonės naudoja tą patį rašiklį.... Kiek kas dezinfekavosi rankas – niekas negali žinoti.

Palapinėje gana greitai iš visų buvo paimti mėginiai, keleiviai nukreipti eiti į oro uostą, kur turėjo užpildyti dokumentus. Kai vyras į klausimą, ar registruotas Lietuvoje, atsakė neigiamai, savanorė iškart pasakė, kad jam teks važiuoti izoliuotis į savivaldybės skirtas patalpas. Kartu skridusi draugo mama, kuri taip pat neregistruota Lietuvoje, tai išgirdusi tiesiog pažymėjo, kad ji yra registruota. To pakako, kad iš oro uosto jai būtų leista išvažiuoti. Kiti pripažino, kad nėra registruoti, tačiau turi kur apsigyventi, ir taip pat buvo išleisti namo. Tad nuoseklumo šioje vietoje tikrai trūksta.

„Ant stalo, kur pildomi dokumentai, padėtas dezinfekcinis skystis – gerai. Bet visi žmonės naudoja tą patį rašiklį.... Kiek kas dezinfekavosi rankas – niekas negali žinoti“, – pastebėjo vyras.

Jaučiasi nesaugiai

Vėl įsėdus į autobusą, savivaldybės skirtose patalpose izoliuotis turintys žmonės buvo nuvežti kelis šimtus metrų į šalia Vilniaus oro uosto esantį viešbutį ir ten apgyvendinti. Paklausęs registratūroje, ar gali artimieji jam atvežti maisto, Ignas išgirdo, jog jokių problemų nėra: „ateisite į apačią ir pasiimsite“. Kai sulaukė siuntinuko – nuėjo, pasiėmė. Tik po kelių dienų gavo lapelį, kuriame buvo nurodyta, kad turi likti kambaryje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Praėjus penkioms izoliacijos dienoms registratūra jam pranešė, kad kitą dieną jis bus pervežtas į kitą viešbutį – kaip paaiškino, toks nurodymas gautas iš Vilniaus savivaldybės.

„Nedariau problemos, tačiau pagalvojau – atsakymo, ar esu užsikrėtęs ar ne, aš dar neturiu, ir dabar turiu važinėti iš vieno viešbučio į kitą. Negana to, kiek žinau, tai yra karantino taisyklių nepaisymas, jei išjudi iš vietos, kurioje esi izoliuotas. Juo labiau, kad net atsakymo nežinau – gal galiu bevažinėjant kažką užkrėsti, jeigu sergu. Parašiau į savivaldybę, bet jokio atsakymo taip ir nesulaukiau, – pasakoja Ignas. – Ryte atėjo kažkokie atstovai, atnešė kaukes, pirštines, liepė susiruošti pervežimui. Pasakiau, kad man tai atrodo nelogiška. Jie sutiko, bet tokie yra nurodymai – pervežti. Priežastis – atskrenda kitas lėktuvas ir reikia apgyvendinti naujus žmones. Jei nenoriu persikelti, galiu likti viešbutyje, bet susimokėti turėsiu savo lėšomis. Keisti sprendimai vežioti žmones ir nesuprantu, koks čia taupymas. Kokia jau čia izoliacija? Tai gal geriau visus išleisti namo?“

Pervažiavus į kitą viešbutį, vėl sulaukė įdomių žinių – kad pietų turės ateiti pasiimti. Tad visi, kurie buvo pervežti iš vieno viešbučio į kitą, ir tie kurie viešbutyje izoliacijoje buvo jau seniau, eina tai pačiais koridoriais pasiimti pietų. Vėl rašė apie tai į savivaldybę – kokia čia izoliacija? Tik po kelių dienų administracija susizgribo, kad izoliuotiems griežtai draudžiama išeiti iš kambario.

Ignui patiekta vakarienė/Asmeninio archyvo nuotr.

Arbatinuko kambaryje nebuvo. Kai dėl to kreipėsi į registratūrą, vyras sulaukė atsakymo, kad arbatinukų pritrūko, todėl administracija paprašė kitų gyventojų, jog pasinaudoję paliktų juos

koridoriuje, kur galėtų pasiimti kiti, kitaip sakant – pasidalinti. Koks gali būti dalinimasis daiktais esant izoliacijoje? Iškėlus šį klausimą administracija informavo, kad paprašė savivaldybės pagalbos sprendžiant šią problemą – kažkada turėtų atvežti daugiau arbatinukų...

„Taip jau išeina, kad patys bandome įvesti tvarką savo izoliavime, – sako Ignas. – Bent jau tie žmonės, kuriuos aš sutikau visos šios kelionės metu, buvo sąmoningi, dėvėjo kaukes, pirštines. Tačiau visokios tokios, atrodytų, smulkmenos, neleido jiems jaustus saugiai. Suprantu, sunku viską apgalvoti, nes pirmą kartą susiduriame su tokia situacija. Tačiau matosi, kad nemažai dalykų neapgalvota. Tad kam tokia izoliacija, jeigu gana nesudėtingai gali užsikrėsti būdamas izoliacijoje?“

Įdomiausia, jog penktadienį, praėjus savaitei nuo to laiko, kai buvo paimtas mėginys dėl COVID-19, Ignas vis dar nežinojo tyrimų atsakymo. Internetu pasižiūrėti, ar nėra užsikrėtęs, jis negali, nes neturi su savimi prisijungimo kodų. Žinutės, svarsto, gal būt nesulaukiantis todėl, kad jo mobilaus telefono numeris priklauso Didžiosios Britanijos operatoriui. Kadangi jokių ligos simptomų vyras vis dar nejaučia, o niekas jam neskambino ir apie tyrimo rezultatus neinformavo, belieka tikėtis, kad testas buvo neigiamas.