Rytoj – Angelų sargų diena. Priekaištų policijai netrūksta – esą neskuba atvykti, nieko netiria arba, atvirkščiai, tampo žmones dėl niekų. „Lietuvių toks mentalitetas į viską žiūrėti neigiamai, matyti tik blogybes“, – su šypsena į tai žiūri vyriausiasis komisaras Kęstutis Lančinskas.
Iškart po 1990 m. kovo 11-osios dar būdamas Vilniaus universiteto penkto kurso studentu dirbti tardytoju pradėjęs K.Lančinskas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatui vadovauja nuo 2009 m. Prieš tai jam teko darbuotis ir Organizuotų nusikaltimų tyrimo, – tuo metu jis vadintas 6-uoju, – skyriuje, ir Policijos departamente, dirbti diplomatinį darbą.
– Jums teko dirbti tuo metu, kai Vilniuje siautėjo organizuotos nusikalstamos grupuotės. Kokie prisiminimai iš tų laikų?
– Tada mes buvome jauni, pašėlę, neskaičiavome savo darbo valandų, neprašėme mokėti už viršvalandžius, beje, tuo metu net kalbos apie tai nebuvo. Mus valdė azartas, noras kuo greičiau ištirti nusikaltimus. Laikai buvo labai įdomūs, tačiau buvo ir labai daug iššūkių.
Lietuva kūrė savo valstybę, o esant tokiems pokyčiams būna labai daug negatyvių reiškinių – tos pačios šešėlinės ekonomikos atsiradimas, kūrėsi organizuotas nusikalstamumas, atsirado naujų rūšių nusikaltimų, nematytų, negirdėtų Lietuvoje, tokių kaip reketas, žmonių grobimas, buvo daug žmogžudysčių. Tai buvo laikai, kai mes su kolegomis neskaičiuodavome valandų, būdavo, susistumi keturias kėdes kabinete, pamiegi porą valandų ir toliau važiuoji dirbti.
– Teko bendrauti ir su tuomečiais veikėjais, kurie skelbėsi valdantys Vilnių? Kokie jie buvo?
– Vilniaus miestas nedidelis, kai dirbi tokiam mieste, nori nenori su jais susiduri. Jie buvo įžūlūs, iššaukiamai elgdavosi ir visai nenuostabu kodėl. Jie buvo vieninteliai Vilniuje, kurie turėjo prabangius užsienietiškus automobilius, tuo metu daugiau tokių niekas neturėjo. Tačiau kaip elgėsi jie, taip elgdavomės ir mes. Gal prisimenate, kokios buvo žiaurios policijos akcijos? Jei mes dabar pabandytume tokią akciją surengti, iškart į kalėjimą visi patektume, o tuo metu tai buvo vienintelis būdas juos pastatyti į vietą. Įgriūdavome į restoraną, kuriame jie sėdėdavo, visus suguldydavome ant grindų, apieškodavome, rasdavome ir ginklų, ir narkotikų. Aišku, tuo metu nukentėdavo labai daug žmonių, kurie buvo nieko dėti, tiesiog sėdėdavo restorane ir tų veikėjų nepažinodavo.
Tačiau, kad nekiltų susišaudymas, visus pradžioje suguldydavome ant žemės, o tada jau aiškindavomės, kas jie tokie, kurie būdavo niekuo dėti, paleisdavome, kitų – ne.
Vis dėlto labiausiai įsiminė ne nusikaltėlių gaudymas, o pareigūnų vieningumas, noras vienas kitam padėti, pilietiškumas, noras dirbti neskaičiuojant nei asmeninio laiko, nei pinigų. Atlyginimas tais laikais buvo juokingas. Išvertus į dolerius gaudavau tik 40 jų. Infliacija buvo baisi. Atrodo, dirbi dirbi, gauni tuos „vagnoriukus“, o nusipirkti už juos mažai ką gali. Kaip tik tuo metu susipažinau su būsima žmona, pakviečiau į kavinę ir sumokėjau pusę atlyginimo.
– Dirbote diplomatinį darbą, kodėl jį palikote – nepatiko?
– Buvau konsulas, labai patiko, bet ateina laikas, kai turi apsispręsti, ir aš nutariau, kad esu geresnis policininkas nei diplomatas.
– Bet diplomatai sulaukia mažiau priekaištų ir kritikos nei policininkai.
– Drįstu teigti, kad šiuo metu mūsų policija, neatsižvelgiant į tai, kiek jai finansavimo skirta, tikrai yra profesionali ir nieko nesiskiria nuo kitų kolegų. Jei į ką reikėtų lygiuotis, tai į skandinavus, norvegus, suomius, švedus. Jie labai pragmatiški žmonės, moka išspausti maksimumą iš minimalių dalykų. Bet idealių valstybių, idealių sistemų nėra, kiekviena turi savo minusų, savo problemų.
Įvairiausi kaltinimai, kaip aš sakau, yra lietuviškas variantas. Po dvejų trejų metų mes pasieksime kitų šalių lygį, reikia išaugti iš dabartinio, visuomenė turi subręsti. Dabar visi tik žinome savo teises, bet nežinome pareigų.
Mums priekaištaujama, kodėl neatvažiuojame per 30 sekundžių, – tai neįmanoma nė vienoje pasaulio valstybėje. Jei kam nors atrodo, kad policininkai yra dievai ir viską mato, gali kiaurai mintis skaityti, tai taip nėra. Policininkai yra lygiai tokie pat paprasti žmonės, kaip ir visi kiti. Tokie pat mirtingi, lygiai taip pat serga, lygiai taip pat išgyvena.
– Teko ne kartą budėti su patrulių ekipažu, mačiau, kad dažnai policijos darbu būna nepatenkinti ne tik įtariamieji, bet ir nukentėjusioji pusė. Ir vieni, ir kiti grasina rašyti pareiškimus. Ar dažnai tokių sulaukiate?
– Šiuo metu tai tapo tradicija, gal dėl tos negatyvios informacijos žiniasklaidoje, televizijoje. Kažkodėl visiems atrodo, kad policininkas turi būti vos ne medicinos seselė, turi juos slaugyti, paguosti.
Mūsų darbas – užtikrinti saugumą, kad nebūtų chaoso, ir jei pareigūnas ką nors griežtu tonu sako pažeidėjui, vadinasi, taip reikia. Yra daug žmonių, kurie švelnaus ir gražaus žodžio nesupranta, reikia ne tik užrėkti, bet ir lazdą žmogui kartais parodyti, kad jis apsiramintų. Daug kas priklauso ir nuo žmogaus būklės: jei yra 2–3 promilių girtumas, jo reakcija neadekvati, neaišku, ką jis ten mato, gal nelabai ir policininką atpažįsta.
– Policija vis dažniau perspėja neskambinti dėl mažiausių įvykių, ar tikrai ši problema tokia rimta?
– Nepasitvirtinančių pranešimų yra apie 20–25 proc. Praneša, kad garsiai groja muzika, atvažiuojame – muzika pripildyta, arba pranešimas, kad jaunuoliai keikiasi kieme, atvažiuojame – ramu, tie jaunuoliai ėjo ir nuėjo. Mūsų ištekliai labai riboti, visi žinome, kad benzinas brangsta, dyzelinas brangsta, biudžetas lygiai toks pats, koks buvo, o per metus degalai pabrango trečdaliu, todėl perskambiname pareiškėjui, teiraujamės, ar situacija nepasikeitė.
– Ar dažnai policijai skambina tokie, kurie teigia savo namuose matantys „baltus dramblius“?
– Visokių būna. Pats juokingiausias skambutis – čia, šalia parkelyje, lapus grėbia, atvažiuokite! Ką mes galime atsakyti į tokį pranešimą. Šiandien ryte sulaukėme skambučio, kad užminuota mokykla. Reaguoti reikia, nors ir žinome, kad pranešimas melagingas. Mes iš esmės žinome, kieno tai darbas, tik klausimas, kaip mums greitai pavyks mokykloje išsiaiškinti, kurioje klasėje kontrolinis turėjo būti, nes veidukus tų mokinukų jau turime. Jie skambino iš tokios vietos, kur yra miesto vaizdo kameros.
Pagal ES reglamentą privaloma nustatyti koordinates, iš kur skambina, operatoriai mums privalo tai pateikti, mes viską matome realiuoju laiku. O jei dar kameros šalia. Jaunuoliai, geriau nejuokaukite taip, gyvename technikos amžiuje.
– Ne kartą teko girdėti, kad jei mūsų pareigūnai dirbtų, taip kaip seriale „CSI kriminalistai“, būtų gerai.
– Daug kam atrodo, kad kriminalistai turi dirbti kaip ten – valanda, ir nusikaltimas ištirtas. Nereikia pamiršti, kad tokie filmai prasilenkia su realybe, tai yra fantastika, paimtas daugelio pareigūnų darbas ir sudėtas į kelių pareigūnų asmenybes, jie padaryti kažkokiais genijais, antžmogiais. Su tokiais priekaištais susiduriame ne tik mes, kalbamės su kolegomis iš JAV, kurie yra serialo autoriai, jie sako, kad žmonės ir iš jų tiesiog reikalauja atvažiavus į įvykio vietą dirbti kaip „CSI kriminalistai“.
Štai kad ir advokato nužudymas, bombos padėjimas banke. Spaudoje pasirodė keletas eilučių: policija ištyrė, sulaikė įtariamuosius. Bet tarp tų eilučių nematyti, kiek pareigūnai naktų sėdėjo pasalose, kiek pareigūnai naktų sėdėjo prie kompiuterių analizuodami medžiagą, kiek dirbo ekspertai kriminalistai, tirdami mikrodaleles, imdami pėdsakus, lygindami juos ir t. t.
– Kaip švęsite Angelų sargų dieną?
– Viena dalis jau buvo, penktadienį – policininkų vakarėlis, sekmadienį dalyvausiu TV laidoje.
– Ar pernai po Angelų sargų dienos paminėjimo kolegoms neįkliuvo neblaivių pareigūnų?
– Tfu tfu ne. Pareigūnų sąmoningumas tikrai auga ir jie supranta, kad iš jų reikalaujama daug daugiau nei iš kitų visuomenės grupių. Tai, kas leidžiama paprastam piliečiui, neleidžiama pareigūnui. Labai gaila, kad visuomenės nariai sau netaiko tokių standartų, tada mes turėtume idealią visuomenę.
Naujausi komentarai