Solidarizuodamiesi su seniausiu Lietuvoje kino teatru „Romuva” kauniečiai trečią mėnesį rengia reguliarias protesto akcijas „Su kava už Romuvą”.

Jomis siekiama atkreipti dėmesį į neteisėtus ir žalingus verslininkų veiksmus niokojant kultūrinius Kauno objektus ir bandant juos paslapčia konvertuoti į komercinius. Taip pat - prieš valdžios aplaidumą bei nesugebėjimą efektyviai veikti puoselėjant Kauno kultūrinį tapatumą ir jo simbolius.

„Didžiausia Kauno bėda ta, kad jis nevalyvai barsto savo kultūrinį kapitalą, palaipsniui tapdamas primityviu ir pasyviu vartotojų miestu. Tačiau tikiu, Kauno depresija bemat baigsis, kai tik jis ims remtis savo kūrybinėmis galiomis. Kai miesto savitumą kurs pats, o ne pirks ar kopijuos svetimus įvaizdžius,” - teigia protesto organizatorius architektas Audrys Karalius.

Tarsi patvirtindami tai, penktadienio vakarą grupė ambicingų ir veržlių menininkų patieks „Romuvos“ pasaže premjerą - 3 dalių gatvės operą gyvam vaizdui, garsui ir atsitiktiniam kauniečiui „Devintoji kava”. Tai kandus ir saviironiškas spektaklis (N 14), žaismingai, drąsiai ir įtaigiai nardantis po kultūrines Kauno pelkes. Jo neįmantrus siužetas grįstas „kavingų žmonių” tekstais, surinktais čia pat, gatvėje, „Romuvos” papėdėje. 

„Romuvos“ pasažo scenoje matysime bendrą audringojo Kauno džiazo kvinteto (vadovas Arvydas Joffė) ir gatvėse užgrūdinto Psilikono teatro (vadovė Auksė Petrulienė) debiutą.

Galima net neabejoti, kad Psilikono teatras, kantriai koreguojantis depresyvių raukšlių išvagotą lietuvio veidą meninio silikono implantais, šįkart stojęs į „Romuvos” „kavingų veidų“ gretą šalia eyjafjallajokulliško Kauno džiazo kvinteto, įpūs dažnoje kauniečio širdyje snūduriuojančią ugnį.

Tai ypač numanu - Kalantinių dieną...