Apie daug ką galima rašyti šią savaitę. Kad ir apie slapčia kertamą Ąžuolyną. Iškirsta šimtas medžių, o niekas nematė. Kas jūs, naktiniai medkirčiai? Kurių velnių ten lendat? Arba apie kaliūzėje atsidūrusį socialdemokratų erelį, manantį, kad „nusipelnė gyventi geriau“ mūsų visų sąskaita. Panašu, kad STT dirba savo darbą ir jokie ereliai su savom chebrom jiems – ne rodiklis. Tai šiek tiek džiugina, nors korupcijos indeksas mieste išlieka baugiai didelis.

Tačiau pagrindinės temos ligi šiol – tas pats referendumas ir Prezidento rinkimai. Štai į prezidentus jau eina ir pan Waldemar Tomaszewski, kurio aš net šiukšlių išvežiotoju nepriimčiau. Jei yra žmogus, kuo greičiau deportuotinas iš Lietuvos, tai šitas. Na, tegu pasinaudoja mokesčių mokėtojų pinigais paskutinį kartą, po to jau teks spręsti šį klausimą, nes negali žmogus atvirai dergti šalį ir dar mėginti tapti jos prezidentu. Čia jau pasityčiojimas kvadratu.

Referendumo klausimas jau gerokai pabodo. Jau išsakiau savo nuomonę apie žemės pardavimą ir pridurti nebėra ko. Žmonės turi teisę į kitokią nuomonę ir gali tą nuomonę reikšti visokiais būdais, taip pat ir referendumu. Matysim, kokie bus pastarojo rezultatai. Kiek juokina konservatorių siūlomi žemės pardavimo užsieniečiams saugikliai: žemę perkantis užsienietis turi mokėti lietuviškai ir būti gyvenęs Lietuvoje ne mažiau kaip trejus metus. Tiesiog humoro vakaras, tarsi tas užsienietis ne žemę pirktų, o į prezidentus balotiruotųsi. Jei referendumas laimės, atsiras kitų humoro vakarui tinkančių situacijų. Tarkim, užsienietis nusiperka sodybą, tą jis gali ir dabar. Bet jei sodybai priklauso pusės hektaro bulvių laukas, jis jo pirkti nebegali, tai „Lietuvos žemė“. Nebent išmoktų lietuviškai, tada po trejų metų galėtų.

Šiaip ar taip, nemanau, kad ir laimėjęs referendumas keltų kokių rimtų tragedijų. Taip, šaliai tai būtų labai negerai, bet gal ne tragedija. Kur kas blogiau kitas referendumui siūlomas klausimas – būtinų parašų sumažinimas nuo 300 000 iki 100 000. Tai jau panardintų šalį į chaosą, nes referendumų idėjos piliečių galvose kyla nuolat ir, atrodo,  jų turėtume po vieną kas du mėnesius. Pačių įvairiausių. Neretai – inicijuojamų iš rytų, jau dabar trinančių rankas, nes pastarasis referendumas jei kam ir naudingas, tai tik Kremliui, siekiančiam kuo labiau silpninti ir destabilizuoti šalis, jo laikomas savo buferinėmis zonomis.

Jei to norim, skelbkim referendumus nors kas savaitę.