G. LECKĖ: INOVATYVIOS FINANSINĖS PASLAUGOS – PATOGIOS, BET KELIA IR IŠŠŪKIŲ

Naudodamiesi finansinėmis paslaugomis, žmonės kartais sprendimus priima remdamiesi ne tik racionaliais faktoriais, bet ir spontaniškai, impulsyviai, pagal draugų ar šeimos narių patarimus. Tai normalu, tačiau svarbu žinoti, kada elgiamės racionaliai, o kada – ne, teigia šią temą savo daktaro disertacijoje tyrinėjusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lektorė dr. Gintarė Leckė.

„Jūsų investavimo ar kitus finansinius sprendimus gali paveikti diskusijos su šeimos nariais, draugais, jų rekomendacijos, patarimai, gauti mokymai švietimo įstaigose ar informacija medijose. Savo disertacijoje siekiau nustatyti, kaip vartotojai priima finansinių paslaugų sprendimus, kokiais kriterijais remiasi juos priimdami“, – tikino lektorė.

Ne visiškai racionaliai

Dr. G. Leckė disertacijoje tirtus vartotojus suskirstė į tris grupes pagal jų sprendimų racionalumą – t. y., kiek racionalūs yra jų priimami sprendimai naudojantis finansinėmis paslaugomis. Pasak pašnekovės, racionaliausi vartotojai remiasi tokiais faktoriais kaip paslaugos grąža, rizika, žinios ar faktai apie konkrečią paslaugą. Tokių vartotojų tyrime nustatyta tik 5 proc. Vien racionaliais faktoriais remtis sunku – dažniausiai klausiame draugų nuomonės, skaitome komentarus socialinėse medijose, remiamės šeimos patirtimi. Visa tai disertacijoje vadinama ekonomine socializacija. Rezultatai parodė, kad didžioji dalis apklaustųjų – net 91 proc. – buvo vartotojai, kurie pasižymėjo ribotu racionalumu, t. y. atsižvelgė tiek į racionalius faktorius, tiek į ekonominę socializaciją.

„Inovatyvių finansinių paslaugų kontekste ekonominė socializacija yra veiksnys, kuris skatina priimti spontaniškus, impulsyvius, greitus, neapgalvotus sprendimus. Ji nepadeda formuoti žinių, įgūdžių, nuostatų, kurios yra reikalingos norint deramai apgalvoti sprendimų priėmimą. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad dauguma inovatyvių finansinių paslaugų vartotojų, priimdami sprendimus, buvo linkę atsižvelgti į paslaugos grąžą ir riziką, bet ne visuomet atsižvelgė į prieinamą informaciją ir demonstravo elgsenos šališkumus“, – teigia disertacijos autorė. Pasak jos, net 36 proc. riboto racionalumo sprendimų lėmė šeimos narių ar draugų suteiktos rekomendacijos ir patarimai. Dėl to net 58 proc. vartotojų pasižymėjo familiarumo šališkumo, o 47 proc. vartotojų – minios elgsena.

Investuotojai linkę pirkti tas akcijas, apie kurias daug kalba medijos, pažįstami ar artimi žmonės. Tai vadinama minios elgsena arba bandos efektu.

 

Apsauga nuo sukčiavimo

Disertacijoje tyrinėjamos populiarėjančios finansinės paslaugos: sutelktinis finansavimas, tarpusavio skolinimas, socializuoti atsiskaitymai ir mokėjimai. Anot dr. G. Leckės, tyrimo rezultatus galima paaiškinti tuo, kad šios paslaugos yra sudėtingos, o vartotojai dažnai stokoja laiko ar gebėjimų patys jas perprasti, todėl jiems tenka pasikliauti gaunamais patarimais ir rekomendacijomis, o ne išsamia informacijos analize.

Pavyzdžiui, sutelktinis finansavimas (angl. crowdfunding) yra patogus būdas surinkti po nedidelius kiekius lėšų iš daugybės žmonių, taip sutelkiant didelę paramą vienam konkrečiam verslo projektui, produktui ar paslaugai. Tačiau ši šiandien populiari finansavimo rūšis kelia nemažai iššūkių: verslininkai turi kruopščiai planuoti, o vartotojai – būti atidūs atskirdami tikrus projektus nuo bandymų sukčiauti ir apgaule išvilioti pinigų.

Disertacijoje dr. G. Leckė didžiausią dėmesį skyrė P2P paskoloms (angl. peer-to-peer lending): interneto platformoms, kuriose vartotojai gali skolinti pinigus „tiesiogiai“ kitiems vartotojams ir užsidirbti. Tokiose platformose vartotojai susiduria su rizikomis – pavyzdžiui, kad didelė paskolų dalis bus nemoki arba kad platformos operatorius nutrauks veiklą ar elgsis nesąžiningai.

Psichologijos įtaka

Pasak dr. G. Leckės, ekonominę socializaciją ji nusprendė tyrinėti ne tik dėl to, kad tai aktuali tema visuomenei, bet ir dėl asmeninių priežasčių. „Norėjau suprasti, kaip vaikystėje mano tėvų perduotos ekonominės žinios, nuostatos ar tam tikri elgesio modeliai gali veikti dabartinius mano ekonominius ar finansinius sprendimus, taip pat – kaip mano, kaip mamos, finansinė, ekonominė elgsena ir diskusijos su savo vaikais gali paveikti jų ateities sprendimus“, – paaiškino pašnekovė.

Paklausta apie ankstesnius tyrimus šiomis temomis, tyrėja sakė, kad elgsenos ekonomikos tyrimų laukas yra labai platus. Įvairios finansų ir ekonomikos teorijos pripažįsta, kad priimant ekonominius ir finansinius sprendimus didelę įtaką daro psichologiniai, kognityviniai veiksniai, žmogaus emocijos, psichologija, jį supanti socialinė aplinka.

„Pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad investuotojai linkę pirkti tas akcijas, apie kurias daug kalba medijos, pažįstami ar artimi žmonės. Tai vadinama minios elgsena arba bandos efektu. Pagal „Perspektyvos teoriją“, potencialūs nuostoliai vertinami labiau nei potencialus pelnas priimant rizikingus sprendimus, o tai atskleidžia, kad investuotojai yra linkę laikyti akcijas ilgiau, net jei jų grąža yra neigiama, tikėdamiesi, kad grąža taps teigiama. Dar viena teorija teigia, kad per didelis pasitikėjimas savimi, kurį gali nulemti tiek socialinės aplinkos patarimai, tiek ankstesnė sėkminga patirtis, verčia žmones pervertinti savo žinias, nuvertinti riziką ir pervertinti savo galimybes kontroliuoti įvykius“, – kai kuriuos reikšmingesnius tyrimus šioje srityje išvardijo dr. G. Leckė. Disertacijos tyrime 53 proc. vartotojų demonstravo per didelį pasitikėjimą savimi, kurį galbūt nulėmė gautos rekomendacijos ar patarimai iš socialinės aplinkos atstovų.