Į tokį klausimą atsakyti ir sunku, ir labai lengva. Sunku, nes Vakarai vis dar tiki sveiku protu ir jiems atrodo, kad Rusijoje dar tebėra sveiko proto, neleisiančio veltis į konfliktą, kuris reikštų pasaulio pabaigą. Lengva, jei vertinsime Rusijos veiksmus, o ne save guodžiančias teorijas.

Pirmiausia, prisiminkime, kodėl Rusija ryžosi pradėti „specialiąją karinę operaciją“ prieš Ukrainą?

Kai Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas gavo valdžią iš pasitraukusio Boriso Jelcino, prasidėjo pasiruošimas blogio imperijos atkūrimui. Pribaigė Čečėniją, užpuolė Sakartvelą, aneksavo Pietų Osetiją. Galiausiai užgrobė ir aneksavo Krymą ir dalį Donbaso regiono.

Visa tai Rusijos diktatoriui „sašlo s ruk“ (kaip vanduo nuo žąsies), tai yra Vakarai pritaikė sankcijas tik Rusijos aneksuotoms teritorijoms, bet ne pačiam Kremliui.

Tai buvo pati didžiausia Vakarų kvailystė nuo pramiegoto komunistinio perversmo Kuboje, kai JAV pašonėje įsitaisė SSSR placdarmas branduolinėms raketoms. 1962 m. pasaulis buvo atsidūręs ant branduolinės katastrofos ribos.

Istorija yra pati blogiausia mokytoja. Visi jos mokiniai spjauna į pamokas ir bando žaisti su ugnimi iš naujo.

Taigi, brutali agresija prieš Ukrainą tėra tas pats Rusijos bandymas išsiaiškinti, kiek NATO yra susitelkusi, ryžtinga ir pasirengusi karui su Rusija.

Kaip matome, pakako Kremliui keletą sykių pagrasinti Vakarams branduoliniu ginklu, ir Ukraina iki šiol neturi šiuolaikinių karo lėktuvų, faktiškai jai netiekiamos tolimojo veikimo raketos. Šiukštu, kad tik nesugalvotų atakuoti Maskvą ar Peterburgą: Kijevą, Odesą bombarduoti Rusijai galima, o agresorės miestų – ne!

Kol kas dar neįrodyta, bet praeis nedaug laiko ir bus išsiaiškinta, kas šiemet spalį organizavo žmonių skerdynes Izraelyje.

Tokia išgamų „spec. karinė operacija“, kur buvo pjaustomos galvos darželinukams, deginami gyvi žmonės, labai primena įvykius Ukrainoje. Ir jau Izraelio žvalgybos nustatyta, kad tokio žiauraus išpuolio paruošimas buvo labai aukšto lygio.

Kažin, ar visa tai galėjo apsieiti be Maskvos žinios ir finansų, be „Wagner“ skerdikų ar bent jau jų instruktorių pagalbos.

Jeigu padarytume bent du žingsnius iš trijų, tuomet tikrai galėtume pasiūlyti G. Landsbergiui „atsisėsti ir nusiraminti“.

Kam Maskvai reikalingas konfliktas Izraelyje?

Viskas kaip ant delno. Ukraina stumiama į taikos derybas. Atiduokite užgrobtas teritorijas, tegu prieš Rusijos prezidento rinkimus, tiksliau, ne rinkimus, o naujos diktatoriaus kadencijos įforminimą, Kremlius pailsi nuo karo. Arba sukaupia naujas jėgas sutriuškinti Ukrainą.

JAV senatas nusprendė nebeskirti naujos paramos Ukrainai, ES nesugeba pagaminti tiek šaudmenų, kiek reikia ukrainiečių kariuomenei. Vengro Viktoro Mihajaus Orbano „klubo“ narių skaičius auga. Atsirado toks pat gražuolis Robertas Fico Slovakijoje.

Tai duetas, kuris blokuos ES karinę paramą Ukrainai ir sankcijas Rusijai. Jie turės veto teisę ir NATO šalių svarstymuose, ar aktyvuoti 5 straipsnį, kai Rusija smogs, pavyzdžiui, Latvijai ar Lietuvai jau ne kibernetiniais, o mirtį sėjančiais ginklais.

Juk tokie prorusiški veikėjai visada mąstys chirurgiškai – gal tegul nupjauna kojas, bet kūnas liks gyvas.

Jeigu tas Vakarų infantilizmas („Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ – žmonės, nežinantieji istorijos, visad lieka vaikai – lot.) tęsis, ko gero, Gabrielius Landsbergis, sudrebinęs Lietuvą deklaruotu karo pavojumi, taps blogio pranašu.

Tikra tiesa, kad mes vieni neapsiginsime nuo rusų, nes Lietuvos teritorija per maža – nėra strateginio gylio – ir priešo kariuomenė tikrai viršys mūsų karių ir ginkluotės skaičių keturis kartus – tiek ir užtenka agresoriui užgrobti šalį.

Bet išeitis yra. Pirma, dvišaliai susitarimai: su JAV, Didžiąja Britanija, Vokietija, Prancūzija.

Tai yra rusams pradėjus karą prieš Lietuvą, kol orbanai ir ficai diskutuos su kitomis NATO šalimis chirurginėmis temomis, JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija iškart smogia Rusijai. Atkerta ginkluotės tiekimo grandines į Lietuvą, sunaikina Rusijos ar Baltarusijos infrastruktūrą prie Lietuvos sienos, kuria gali judėti karinė technika. Ir tuo pat metu padeda mūsų kariuomenei sutriuškinti įsiveržusius okupantus.

Antra, pati geriausia oro gynyba, kad nė vienas rusų lėktuvas, dronas, nė viena raketa neįskristų į Lietuvos teritoriją.

Kai turėsime tokią apsaugą, tuomet pasistatysime ir didelę dronų gamyklą, aprūpinsime šiais ginklais ir save, ir NATO šalis, kurios jų dar negamina.

Jeigu padarytume bent du žingsnius iš trijų, tuomet tikrai galėtume pasiūlyti G. Landsbergiui „atsisėsti ir nusiraminti“.