Artinasi metai, kai, pasak Michelio de Nostredame'o, pasaulis išvys gigantišką musulmonų tarpusavio karą, Rusijoje siaučiančius gaisrus ir milžinišką, kelis dešimtmečius truksiantį konfliktą tarp krikščionybės bei islamo, kurio pabaigoje liks tik vienas tikėjimas.

Labai norėtume, kad tai būtų krikščionybė, bet šį kartą pakalbėkime apie didesnį galvos skausmą, ką dovanoti draugui, šeimos nariui ar priešui, t. y., kaip pralinksminti savo artimojo sielą. Tikriausiai niekas nepaneigs, jog pati vertingiausia dovana – žinios, tad norėtume rekomenduoti dešimt grožinės literatūros šedevrų, kuriuos galite padėti po eglute.

10. Jamesas Joyce‘as. "Ulisas". Tai vienas tų romanų, kurių niekas neskaito, tačiau tuo pat metu negaili gerų žodžių. Kodėl šį kūrinį įveikia retas skaitytojas? Pirmiausia, knygą sudaro daugiau nei 800 puslapių, antra – tai tokia abrakadabra, kad nedaug kas sugeba suvokti kūrinio siužetą ir esmę. Vis dėlto jeigu rūpinatės savo draugo reputacija, būtinai įteikite abu J.Joyce‘o šedevro tomus. Galimas daiktas, kad juos išvydę lentynoje žmonės kuždėsis: "Jis turi rafinuotą literatūrinį skonį". Tik tegu jūsų bičiulis nepamiršta retkarčiais nuvalyti nuo knygų dulkių.

9. Markas Twainas. "Hekelberio Fino nuotykiai". Taip, tai paauglių literatūros klasika. Tačiau juk visi norime grįžti į nerūpestingus vaikystės metus. Maža to, autoriaus reputacija garantuoja didelę dozę ironijos ir humoro, o tai dar niekam nepakenkė. Na, beveik niekam, gal tik išskyrus "Charlie Hebdo" darbuotojus. Taip pat svarbu solidarizuotis su M.Twainu, mat kažkokie tolerancijos talibano išperos nusprendė, jog šioje jo knygoje bent 200 kartų pavartotas žodis "negras" žeidžia juodaodžius, todėl knyga išbraukta iš JAV mokyklose privalomų skaitinių sąrašų.

8. Marcelis Proustas. "Prarasto laiko beieškant". Situacija tokia pati, kaip ir dėl J.Joyce‘o "Uliso". Skirtumas tik tas, jog šią knygą labiau patartina dovanoti savo priešui. Visų pirma, tomų suma lygi maždaug 3 tūkst. puslapių. Visų antra, Ekvatoriaus Gvinėjos mokslininkai nustatė, jog žmogui, skaitančiam šį romaną, ima reguliariai skaudėti dantis.

7. Michelis Houellebecqas. "Pasidavimas". Mūsų leidėjai nepatingėjo pasinaudoti pabėgėlių krizės bei ISIS siautėjimų fone tvyrančia įtampa ir išleido naujausią šio rašytojo romaną, pasakojantį apie tai, kaip islamas absoliučiai legaliais būdais Europoje tampa vyraujančia religija. Menka tikimybė, jog knygoje aprašyta vizija realizuosis, nes čia požiūris į musulmonus tampa vis skeptiškesnis, tačiau yra be galo įdomu pažiūrėti į tai, kas būtų, jeigu būtų.

6. Julianas Barnesas. "Gyvenimo lygmenys". Prestižinės Booker premijos laureatas J.Barnesas šį trumpą veikalą parašė po mylimos žmonos netekties. Jeigu jūsų draugas taip pat gedi ar jį kamuoja kitoks dvasinis skausmas, verta pagalvoti apie šį kūrinį.

5. Josephas Helleris. "22 išlyga". Tai antikarinė satyra, pasakojanti apie Antrojo pasaulinio karo metu Viduržemio jūros saloje veikusią skrydžių bazę. Pagrindinis kūrinio taikinys – armijos administracinė sistema, kuri nieko neveikiantiems biurokratams leidžia kilti karjeros laiptais, o gerus bei visą purviną darbą nudirbančius eilinius siunčia į aną pasaulį. Džonas Josarianas yra pasiryžęs bet kam, kad tik išvengtų mirties, tačiau gali būti, jog anksčiau už priešų pabūklus jį nužudys temperamentinga prostitutė, įsikalusi į galvą, kad šis atsakingas už jos mylimojo mirtį.

4. Bernardo Atxaga. "Obabakoak". Tikriausiai retas esate girdėjęs apie baskų literatūrinius pasiekimus. Tai natūralu, nes šis kraštas labiausiai garsėja teroristinės organizacijos ETA veikla. Baskų rašytojo B.Atxaga apsakymų rinkinys gali kompensuoti jūsų žinias apie šį Ispanijos regioną ir jo kultūrą.

3. Rohintonas Mistry. "Trapi pusiausvyra". Indų rašytojas yra sukūręs vos tris romanus, tačiau padovanoti pasauliui tokį darbą, kaip "Trapi pusiausvyra", svajoja kiekvienas menininkas. Romane pasakojama apie laiką, kai Indiją valdė su SSRS flirtavusi Indira Gandhi. Ji nusprendė pritaikyti principą: "Nėra žmogaus, nėra problemos". Opozicija buvo uždaroma į kalėjimus, skurdas mažinamas griaunant lūšnynus, kad jų nematytų turistai, demografija kontroliuojama paprasčiausiai gaudant ir sterilizuojant atsitiktinius gyventojus. Viso to fone susitinka trijų skirtingų socialinių grupių asmenys: du siuvėjai iš neliečiamųjų kastos, studentas ir verslininkė. Visus juos likimas suves į vieną vietą ir suvienys kastų ribas pralaužusia draugyste. Romanas padės pažinti tikrąjį Indijos veidą, o ne tai, ką pateikia kelionių agentūros bei Bolivudo miuziklai.

2. Borisas Pasternakas. "Daktaras Živago". Romanas įamžina Rusijos aristokratijos ir inteligentijos degradaciją bei mirtį Pirmojo pasaulinio karo, revoliucijos, pilietinio karo ir Josifo Džiugašvilio diktatūros fone. Pagrindinio veikėjo Jurijaus Živago gyvenimas yra viso to simbolis. 1965 m. šį šedevrą ekranizavo Holivudas, o Jurijų vaidino šiemet miręs egiptiečių aktorius Omaras Sherifas. Tiesa, knygos atomazga stipresnė už filmo, bet abu kūrinius verta pažinti.

1. Ernstas Jungeris. "Plieno audrose". Skaitant Kurto Vonneguto ar Ericho Maria Remarque‘o romanų aprašymus dažnas toks sakinys: "Ši knyga nešlovina karo, ji perteikia visą smurto beprasmybę ir siaubą". Kyla natūralus klausimas: "O kas tie niekšai, drįstantys garbinti mirtį ir žudymą?" Vienu tokių "šunsnukių" galima įvardyti vokiečių rašytoją E.Jungerį, kuris pats kariavo ir visą savo patirtį fiksavo dienoraščiuose. Šie ir virto memuarų knyga "Plieno audrose". Kadangi jau N metų yra priimta apie karą kalbėti tik blogai arba nieko, šiuolaikiniame su smurtu susijusių romanų fone E.Jungerio veikalas įgauna savitų spalvų. Be to, šis rašytojas gyveno kitokį gyvenimą, nei jo amžininkas britų poetas Rupertas Brooke‘as, kuris rašė karą šlovinančius sonetus, bet išsiųstas į Galiapolį mirė nuo uodo platinamos ligos, taip ir nepasiekęs kelionės tikslo. E.Jungeris tarnavo nuo 1915 m., ne kartą buvo sužeistas ir neteko brolio. Kas jau kas, o šis rašytojas turi teisę į karą pažvelgti tiek per egzistencializmo, tiek per romantizmo prizmę.