Prieš keletą savaičių vienas mūsų šviesuolis parašė įkvepiantį straipsnį "Idiotizmas vardu hiphopas". Minėtame tekste buvo išdėstyta daug objektyvių faktų, dėl kurių sunku ginčytis, jeigu nesi liguistas hiphopo subkultūros fanatikas.

Vis dėlto šis darbas turi ir trūkumą – jis skirtas tik tiems, kas yra susipažinę ir persisotinę hiphopo produkcijos. Dar daugiau – straipsnyje kalbama apie vietinių, posovietinės erdvės hiphipo išpažinėjų idiotizmą, šaipomasi iš jų mąstymo ir elgesio klišių, o šia tema nesidominčiam asmeniui, perskaičius minėtą straipsnį, gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog visa hiphopo produkcija yra beviltiška ir niekam tikusi. Tai yra netiesa.

Taigi atsirado reikalas apginti hiphopo kultūrą ir supažindinti skaitytojus su jo istorija, juolab kad šiemet šis reiškinys švenčia keturiasdešimties metų jubiliejų. Atsižvelgdami į geopolitinę situaciją, kalbėsime tik apie amerikietišką hiphopą, mat objektyvi tiesa ta, kad JAV produkcija – geriausia.

Tad, kas yra hiphopas? "Wikipedia" rašo, jog tai – afroamerikiečių kultūros ir meno judėjimas, gimęs Pietų Bronkse, Niujorko mieste. Hiphopą sudaro repo muzika (tekstų deklamavimas (MC) ir viešas muzikos įrašytų atlikimas (DJ), breiko šokis (B-Boying), vokalinės perkusijos atlikimas (Beatboxing) bei prieštaringai vertinamas dailės stilius "graffiti" (kai kam tai – menas, kai kam – protesto forma, nes gadinamas privatus ar visuomeninis turtas).

Hiphopo muzika gimė XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje, 1977 m. vasarą. Tais metais Niujorke sparnus išskleidė net keli skirtingi muzikiniai judėjimai. Manhateno bohemos landynė "East Village" ir klubas CBGB tapo starto linija visame pasaulyje žinomoms pankroko grupėms – "The Ramones", "Television", "Blondie", "Talking Heads" ir atlikėjai Patti Smith.

Hedonizmo ištroškusių miesčionių lūkesčius visame Niujorke tenkino naktiniai klubai, groję disco stiliaus muziką. Žymiausias tuo metu buvo "Studio 54". Na, o pietiniame Bronkse, kur gyveno daugiausia afroamerikiečių ir išeivių iš Lotynų Amerikos šalių, gatvėse savo pirmuosius žiedus išskleidė būtent hiphopas.

Įvairūs žmonės, dabar vadinami DJ, muzikos įrašus leisdavo tiesiog gatvėje. Dažniausiai tai būdavo kokio nors svetimo funk, soulo, džiazo, Lotynų Amerikos muzikos žanrų, ritmenbliuzo ar roko kūrinių ištraukos (pvz., būgnų arba bosinio instrumento takelis). Vadinamieji DJ ne tik leisdavo tą patį svetimo kūrinio fragmentą, bet jį dar ir visaip iškraipydavo, tokiu būdu padėdami pagrindą visiškai naujam muzikiniam kūriniui. Ypač buvo mėgstama muzika iš perkusinių instrumentų albumo "Incredible Bongo Band" (1973), o kompozicija "Bongo Rock" iki šiol laikoma vienu kertiniu hiphopo akmenų.

Pagal šią gatvėje atliekamą muziką vieni bandė demonstruoti savo šokio judesius, primenančius gimnastų triukus, o kiti – iškalbą ir gebėjimą rimuoti. Taip gimė vadinamasis breiko šokis bei repas. Žymiausi šios epochos DJ ir savotiški hiphopo krikštatėviai – išeivis iš Jamaikos Clive‘as Campbellas "Kool Hercas" (g. 1955) bei vietiniai Bronkso gyventojai – Afrika Bambaataa (g. 1957) ir Josephas Saddleris (g. 1958), muzikoje žinomas Grandmaster Flash pravarde.

Skirtingai nei disco ir pankrokas, atsiradę panašiu metu, hiphopas nepelnė pripažinimo iš karto, jis skleidė savo šaknis pamažu, vis labiau plėsdamasis į įvairiausias teritorijas, o pastaruosius porą dešimtmečių užima dominuojančią poziciją populiarioje kultūroje bei skverbiasi į kitas gyvenimo sritis.

Vienas pirmųjų kūrinių, kuriame buvo panaudotas deklamavimas repo maniera – pankroko grupės "Blondie" daina "Rapture" (albumas "Autoamerican", 1980). 1982-ųjų vasarą buvo išleistas pirmasis "gryno" repo hitas, susilaukęs milžiniškos sėkmės ir pranešęs apie naujo stiliaus atėjimą – Grandmaster Flash ir "The Furious Five" daina "The Message". Ją tikrai esate girdėję, net jeigu to nežinote. Stilingas, "užvedantis", piktas ir tuo pat metu žaismingas kūrinys chuliganiškai linksmais tekstais ("Mano brolis padarė blogai, jis pavogė mūsų motinos televizorių, sakė: ji žiūri jį per daug, o tai tiesiog nesveika") išreiškė protestą prieš rasizmą, skurdą ir kitas socialines stigmas, liečiančias juodaodžių gyvenimą JAV.

XX a. 9-ame dešimtmetyje svarbiausios hiphopo grupės buvo trys – "Run- D.M.C", "The Beastie Boys" (pirmoji pripažinimo sulaukusi baltaodžių repo grupė) ir "Public Enemy". Kaip ir daugeliui muzikos judėjimų, hiphopui svarbią įtaką padarė narkotikai. Tiksliau, vienas konkretus narkotikas – "krekas" (rūkomas kokaino variantas). Šis pigus kvaišalas, sukeliantis stiprią priklausomybę, sukrovė nemenkus turtus juo prekiavusiems asmenims, todėl šie galėjo pirkti šaunamuosius ginklus. Susikūrė gaujos, prasidėjo žiaurūs jų karai – vaikigaliai, prekiavę "kreku", ėmė šaudyti į kitus vaikigalius.

Juodaodžių ir išeivių iš Lotynų Amerikos bendruomenėse ėmė tvyroti nihilizmo, narkomanijos ir smurto atmosfera. Šioje terpėje brendo naujas muzikinis stilius, kuris pamažu iš maištingo juodaodžio pankroko dvasinio pusbrolio tapo plačius rūbus pamėgusiu, nusikalstamą gyvenimo būdą praktikuojančiu (arba tokiu bandančiu dėtis) agresyviu klounu. XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje – 10-ojo pradžioje repas ėmė skilti į daugybę stilių ir žanrų.

Vis dėlto "kriminalinė" repo atmaina ("gangsta repas") su grupe "N.W.A" priešakyje ("Niggaz Wit Attitudes") užgožė visas kitas galimas repo formas. Būtent dainos apie gatvių skerdynes, kvaišalų vartojimą ir prekybą bei kitus kriminalinio gyvenimo būdo elementus užkariavo populiariąją kultūrą. Būtent toks hiphopas tapo daugelio mėgstamas ir madingas, o pasiekęs mūsų kraštus ir susimaišęs su sovietiniais kompleksais įgijo groteskiškas ir komiškas formas, apie kurias ir kalbama tekste "Idiotizmas vardu hiphopas".

Beje, hiphopas turi ir savo klasika tapusį įamžinimą kine – Spike‘o Lee dviem "Oskarams" nominuotą juostą "Elkis teisingai" ("Do The Right Thing", 1989).