Šį kartą norėčiau pasinaudoti proga ir papasakoti, kas man įgriso iki gyvo kaulo. Tai – amžinai inkščiantys, amžinai zyziantys, amžinai viskuo nepatenkinti ir nelaimingi žmonės, kurie verkšlena dėl visko jau penkti metai nuo COVID-19 pandemijos pradžios. Turėkite omenyje, kad kalbu ne apie valdžią, politikus ar turtuolius, o tuos, save vadinančius „paprastais“.

Ką bepadarysi, jiems viskas blogai. Kaip bepadarysi, jie viskuo nepatenkinti. Jie vis skundžiasi, skundžiasi, o politikai nuo kiemo ir laiptinės seniūnaičių iki prezidento ir premjero jiems pataikauja, ypač jeigu rinkimai ant nosies.

Kilo pandemija. Taip, suprantu, buvo baisu, daug nerimo dėl ateities. Namuose sėdėti nesinori daugeliui, todėl į karantiną ir nuotolinį darbą daug kas žvelgė neigiamai. Bet kai atsirado vakcinos, žmonės irgi buvo nepatenkinti, jie nenorėjo užsidaryti saviizoliacijoje, bet ir skiepai jiems nepatiko, nes kažkoks, atsiprašant, mulkis internete pasakojo, kad „vakcinomis žydai-masonai „čipuoja“ žmones ir dar autizmu vaikai nuo skiepų suserga“.

Paskui prasidėjo atvira Rusijos invazija į Ukrainą. Tarp politikų ir žurnalistų tapo madinga kalbėti apie gynybą, vienybę, tariamą pasiruošimą dienai X. Gatvėse vis dažniau pamatydavai karinės technikos ar kareivių. Atrodo, viskas buvo daroma tam, kad Lietuvos žmonės jaustųsi saugesni, tačiau jie ir vėl buvo nepatenkinti.

Internete ir gyvai prasidėjo inkštimas, zyzimas, esą „žmonės bijo karo“. Pamato kareivėlį, pravažiuoja kokia šarvuota mašina ir išsigąsta žmogus, nes „oi,oi, kaip žmonės bijo karo, žiaurūs vaizdai labai traumuoja“ ir t. t.

Žinote, kas pikčiausia, kalbant apie tą „karo baimę“ ir „vaizdų traumas“, bent jau man asmeniškai. Nes aš pažįstu Lietuvos visuomenę ir puikiai žinau, kad didelė dalis jos narių, konkrečiai kalbant, „runkelių-budulių“ kategorija, visai nebijotų karo, jeigu pratybose dalyvaujanti technika būtų padabinta „Z“ raidėmis, „koloradkėmis“ ar raudonomis žvaigždutėmis.

Ir žiaurūs vaizdai taip netraumuotų, jeigu rusams labiau sektųsi fronte. Žmonės būtų patenkinti, laimingi, išdidžiai iškėlę nosis eitų gatve, garsiai kvatotų ir šaudytų fejerverkus.

Pakartosiu, čia kalbu ne apie rusakalbius, o apie tuos, kurie vis akcentuoja esantys „gryni lietuvei, paprasti žmogai“.

Bet dabar rusams nelabai sekasi. Galbūt Ukraina irgi nelaimi, bet kančių savo priešui sukelia nemenkų, todėl degančios Rusijos naftos perdirbimo gamyklos vaizdas „buduliams“ visada sukelia baisias psichologines traumas, kone prilygstančias vaikystėje patirtam tvirkinimui.

Dabar eina jau ketvirti Rusijos agresijos prieš Ukrainą metai. Anapus Atlanto tupi arba visiškas kretinas, arba stipriai už pautų Kremliaus paimta žmogysta. Europoje „trumpai“ ir „orbanai“ taip pat vis keliami su šakėmis. Gal manote, kad „Zapad“ pratybos, dronų įskridimas į Lenkiją ir „pseudo-dešiniųjų“ piketai Prancūzijoje bei Didžioje Britanijoje, įvykę vienu metu, tėra atsitiktinumas?

Lietuvoje situacija irgi nei šiokia, nei tokia. Prezidento poste – asmuo, vienu metu bandantis kalbėti apie „gynybą“ ir „vienybę“ bei bandantis įsiteikti „runkeliams“. Seime – atvirų vatnikų, antisemitų ir nomenklatūrininkų bei nevykėlių koalicija.

Atrodo, kad „buduliai“ turėtų būti patenkinti, tačiau jie – nelaimingi, mat uostas dieną naktį skleidžia garsus. Ir dar planuojama alkoholikų, narkomanų ir valkatėlių pamėgtoje laukymėje įrengti mašinų stovėjimo aikštelę ar kažką panašaus.

Negerai. Geriau vietoje jos būtų įrengtas dar vienas parkas, kad žmonės galėtų atvesti ten savo šunis, vaikus ir visi kartu atsitūpę tuštintųsi.

Ir dar būtų gerai, kad prezidentas su savo jansenais kažką darytų dėl oro, mat žmonės labai išsigąsta griaustinio ir žaibo, nes jie bijo karo.

Bet atsakykite sau į vieną klausimą? Ar norite, kad pagaliau Lietuvos ekonomika bent truputį pajudėtų į priekį? Sakote, taip? Tada susitaikykite su faktu, kad gyvenime yra dėsnių, kurių jūs niekaip nepakeisite.

Vienas jų – uosto ir pramonės zonų garsai, mat, jeigu gamyklos ir uostai neskleidžia garsų, tai yra ženklas, kad jie mirę. Norite tylos ir ramybės? Kelkitės į kaimą. Negalite sau to leisti? Tada susitaikykite su neišvengiamybe.

Tas pats yra ir kalbant apie pratybas. Kariai turi treniruotis ir jų pratybos turi vykti miestuose. Jeigu karas vyks, tai jis vyks ne kažkur kaime, o būtent mieste ir Klaipėdoje bus viena pagrindinių frontų linijų. Ir kariai, ir civiliai turi pratintis prie šios minties.

Taip, žinau, dalis jūsų nori, kad viskas būtų taip, kaip prieš 80 metų. Niekas nieko nedaro. Niekas nieko nesako. Kad tik kas nors nesupyktų, neįsižeistų, neišsigąstų. Ir tada vieną šlykščią dieną naujosios cvirkos, nėrys ir venclovos rusiškais tankais mums atveža putinizmo saulę.

Buvę „Snoro“ akcininkai grįžta į Lietuvą valdyti valstybės.

Buvęs SEB reklaminis veidas, straktelėdamas per upelį, nuskuba į Ameriką.

Tada mes pristatome naujosioms cvirkoms, nėrims ir venclovoms paminklų bei prikabiname lentelių ir, diriguojant visokioms juos šlovinančioms akademikėms bei jų auklėtinėms, vis kartojame: „Cvirka yra geriausia mūsų poetė. Ji labai gailėjosi.“

Taip, žinau, kad jūs to norėtumėte, bet šį kartą to negalima leisti. Šį kartą viskas turi būti kitaip.