Ar Klaipėda – draugiškas šeimai miestas? Tokį klausimą neseniai uždavėme viešoje diskusijoje su klaipėdiečiais. Kiekvienas į jį greičiausiai turime savo atsakymą. Aš manau, kad Klaipėda yra puiki vieta auginti vaikus. Ir ne tik todėl, kad pati čia gimiau ir užaugau, ne tik todėl, kad čia yra jūra. Klaipėda turi atmosferą, kokios neturi joks kitas miestas. Čia jauku, čia jautiesi laisvas, o svarbiausia – savas. Klaipėdoje daugiau ar mažiau užtenka visko, o jeigu neužtenka, galima tai susikurti.

Nepaprastai džiugina tai, jog miestas vis labiau pritaikomas aktyviam poilsiui. Tiek važiuojančių dviračiais, kaip šią vasarą dar neteko matyti niekada anksčiau. Ir tai ne tik mados reikalas. Rinktis dviratį vietoj automobilio paprasčiausiai norisi jau vien dėl to, kad yra kur juo važinėti saugiai ir maloniai. Per vasaros sezoną dviračiais į Smiltynę persikelia apie 2 milijonus žmonių! Jie keliauja šeimomis, nuo pačių mažiausių iki vyriausių.

Pamažu tvarkomos viešosios erdvės, atnaujinamos ir įrengiamos naujos sporto, žaidimų aikštelės vaikams. Savivaldybė žada, jog po poros metų pagaliau bus rekonstruota futbolo mokykla, atidarytas naujas didelis baseinas, kapitalinio remonto sulauks ir gyvenamųjų rajonų skverai, aikštės. Visa tai puiku, bet. Metų metus nesprendžiamos daugiabučių kiemų problemos. Šie užgrūsti automobiliais, vietų jiems statyti nuo sovietmečio nepadaugėjo, o buvusių krepšinio ir žaidimų aikštelių beveik nebeliko. Miesto valdžia tai mato, tačiau net nekalba, kada situacija pagaliau ims keistis. Jau girdžiu murmant, kad kiemuose nėra vietos naujoms automobilių vietoms įrengti. Tai gal jau metas pagalvoti apie tai, kad paaukotume dalį vejos, kurios aplink daugiabučius yra nemažai, ant jos vis tiek niekas iškylų nerengia, o tėvai baiminasi ten bėgioti su vaikais, nes žolynai, pripažinkime, virtę šunų tualetais.

Miestas, deja, vis dar nedraugiškas tėvams su pačiais mažiausiais. Senamiestį mamos su vežimėliais dažniausiai aplenkia dėl itin aštrių grindinio akmenų. Paveldosaugininkai teigia, jog nuo senų laikų likęs grindinys nėra jokia kultūros paveldo vertybė, tad kodėl nesiimama spręsti problemą ir nekeičiama senamiesčio danga?

Kai diskusijoje manęs paklausė, kada paskutinįkart mačiau mieste pravažiuojantį neįgalųjį vežimėlyje, susimąsčiau. Ogi tikrai seniai nemačiau. Kodėl? Priežastis labai paprasta – mūsų šaligatviai, gatvės, pastatai šių žmonių laisvam judėjimui tiesiog nepritaikyti. Neįgalieji stumiami į saviizoliaciją, jie mieste nesijaučia gerai, nei patogiai. Dėl to labai liūdna. Kada pasikeis jų kasdienybė? Apie tai miesto valdžia irgi nekalba.

Šeima ir jos gerovė Klaipėdos savivaldybės vadovams vis dar nėra prioritetas. Apie požiūrį į šeimų problemas byloja ir toks faktas: Klaipėdoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų atstovai prieš metus kreipėsi į savivaldybę su prašymu steigti Šeimos tarybą, kuri veiktų prie savivaldybės tarybos ir rūpintųsi šeimų reikalais. Prašymas išgulėjo vieno iš valdininkų stalčiuje užmirštas pusę metų, kol patys idėjos autoriai ėmėsi seklių darbo ir galiausiai tą raštą atkasė. Patingėta net apsvarstyti klausimą! Laimei, tie žmonės labai kantrūs ir ryžtingi – Šeimos taryba visgi įkurta ir jau ėmėsi judinti, regis, neišjudinamus klausimus.  

Miesto valdžia, apkaltinta neveiklumu, mėgsta pirštu baksnoti į pačias gyventojų bendruomenes, kurios esą pačios nesiima iniciatyvos kurti naujas šeimų laisvalaikio zonas, spręsti problemas.  Tačiau realybė rodo ką kita – iniciatyvą linkstama slopinti, kai ji tik pasireiškia konkrečiais darbais. Liūdna pripažinti, kad vis dar nepajėgiame išsivaduoti iš sovietmečiu mus surakinusių gniaužtų. Ne tik patys bijome imtis drąsių žingsnių, bet ir stabdome, o neretai ir žeminame kitus, užuot jiems padėję.

Klaipėdietis Giedrius pasinaudojo galimybe gauti finansavimą gyventojų bendruomenių projektams ir ryžosi savo aštuonių butų daugiabučio kieme įrengti vaikų žaidimų aikštelę. Jis net baisiausiame sapne negalėjo įsivaizduoti, kad dėl šio kilnaus tikslo jam teks kariauti su...savo kaimynais! Jaunam vyrui ir tėvui buvo pasakyta, kad kieme aikštelės nebus, kaimynai, o ypač pensininkai, išsigando, kad jų ramybę ims drumsti kamuolio bumbsėjimas,  vaikų krykštavimas ir juokas. Toks požiūris pribloškia.

Tačiau šioje istorijoje taškas dar nepadėtas. Giedrius, o ir visi kiti, kurie ėmėsi patys inicijuoti žaidimų aikštelių kiemuose įrengimą ir susidūrė su netikėtu kaimynų pasipriešinimu, neturėtų nuleisti rankų. Daugiabučių kiemai yra valstybinė žemė, tam, kad joje atsirastų viešo naudojimo aikštelės, nereikia kaimynų sutikimo. Tad būkite drąsūs ir kantrūs visi, kurie siekiate, jog Klaipėda taptų draugišku šeimai miestu! Ačiū jums!