KOVO 12-OJI – TARSI NEMALONUS KOŠMARAS

Nugriaudėjo, nužvangėjo Kovo 11-oji, primindama dainuojančios revoliucijos kulminaciją prieš tris dešimtis metų.

Iki šiol ši diena įsirėžusi į atmintį kaip vienas gražiausių ir brangiausių gyvenimo prisiminimų. Kokie buvome galingi, vieningi, laimingi, su džiaugsmo ašaromis akyse!

Bet išaušo ir 1990 m. kovo 12 diena. Nieko bjauresnio, kaip tądien, savo gyvenime nesu iki šiol patyręs.

Tuomet dirbau kaimo mokytoju, buvau jaunas sąjūdininkas. Atvykęs į mokyklą pakiliai nusiteikęs, sveikinau kolegas su Nepriklausomybe.

Kažkodėl jie tik palinkčiojo ir suko nuo manęs akis. Bandžiau išsiaiškinti, kodėl jie tokie, kas jiems nepatinka: Lietuva ar Laisvė? Gal jie bijo, kad sovietai išves į gatves armiją?

Galiausiai sužinojau, kad mano kolegoms didžiausias blogis, jog ne tas žmogus tapo Seimo Pirmininku. Turėjo būti Algirdas Brazauskas, o išrinko kažkokį muzikantą.

Mano kolegos niekaip negalėjo suprasti, kaip Lietuvai gali vadovauti ne komunistas.

Po pamokų autobusų stotelėje sutinku savo pakeleivį, statybininką, kasdien važinėjantį su manimi į tą patį kaimą.

Doras žmogus, ne girtuoklis, pamaldus, žodžiu, visai netipiškas statybininkas.

"Tai ką, Sąjūdi, – sako man pakeleivis, – pardavėte Lietuvą?"

"Kaip, kodėl?" – visiškai sutrikęs ėmiau aiškintis.

"Kolūkyje renkate parašus, kad atšauktų iš Seimo Pirmininkų Vytautą Landsbergį ir paskirtų Algirdą Brazauską", – pranešė žmogus.

"Kas renka?"

"Sąjūdininkai."

"Kurie?!"

Tada sužinojau, kad pats didžiausias Sąjūdžio aktyvistas, dirbęs tame kaime girininku, vaikšto po fermas, dirbtuves ir renka parašus už Algirdą Brazauską.

Tas pats, kuris, pirmą kartą viešai keliant trispalvę prie kolūkio kontoros, dėjo į šuns dienas visus mokytojus už tai, kad skiepijo vaikams komunistines pažiūras ir buldozerinį ateizmą.

"Klaupkitės, – tuomet šaukė girininkas mokytojams, – dabar klaupkitės prieš trispalvę ir atgailaukite!"

Vakare paskambinau tam girininkui ir pasiteiravau, ar tikrai  renka parašus už Algirdą Brazauską.

"Taip renku", – atsakė.

"O kas jus įgaliojo?" – paklausiau.

Jis kažką neaiškiai numykė, kad renka savo bei Sąjūdžio vardu, ir pradėjo rėkti į ragelį: "Sąjūdis išdavė Lietuvą, apgavo žmones, pirmininku turėjo būti gerbiamas Algirdas Brazauskas!"

Pabaigai derėtų padaryti kokias nors protingas įžvalgas ar apibendrinimus, žodžiu, pamokslauti. Ne, šįkart neužsiimsiu didaktika.

Tik noriu visiems palinkėti: tegul Lietuva bus tokia, kokia ji buvo Kovo 11-ąją, o ne kovo 12-ąją tame išverstaskūrių kolūkyje.