Jaunuoju Landsbergiu ir Šimonių Ingrida labiausiai nepasitikintys žmonės to, matyt, dar nesuvokė, tačiau šis sprendimas yra lygiai tokia pat naivių rinkėjų išdavystė, kaip ir draugės V. Blinkevičiūtės žingsnis rinkimų naktį perduoti premjero regalijas Paluckų Gintautui.
Tuoj paaiškinsiu. Naujasis nomenklatūrinių graužikų lizdas yra kuriamas remiantis idėja, kad Vilniuje yra sutelkta pernelyg daug politinės, kultūrinės ir ekonominės galios kitų miestų sąskaita.
Klaipėda ir Kaunas (nors to ir nenorima pripažinti) yra smukę iki provincijos lygio, o tikrosios gūdžios provincijos gerokai apleistos ir ištuštėjusios.
Visi jauni darbingi žmonės išvažiavę arba į Vilnių, arba dar toliau į „Londę“ ar „Norgę“, o kaimuose ir miesteliuose pasilikusios tik vienišos babytės, kurių jau eilę metų niekaip neaplanko nei emigravusi anūkė Skirmantė, nei jos juodaodis sugyventinis Ahmedas, nei jų išperėtas Johnathanas Livingstonas Žuvėdra.
Nė vienas jų neatvažiuoja pasveikinti „babytės“ nei gimtadienio, nei Kalėdų, nei Velykų, nei amžiną atilsį prezidento A. Brazausko gimimo dienos proga, o anūkėlis ar proanūkėlis jau beveik ir lietuviškai nekalba, ir „Duokim garo“ jam neįdomu, o iš E. Kučinsko žentas Ahmedas dar ir juokiasi, pamatęs jį per televizorių.
Nebėra tų tikrųjų šeimos, tautinių, krikščioniškų vertybių. Ir dar, žmonės bijo karo.
O dėl viso to kalti landsbergiai, masiuliai ir kiti liberastai. Ir apskritai prie ruso buvo geriau.
Visą šį ir panašų marazmą jau ne vienerius metus galima ne tik paskaityti interneto portalų anoniminių komentarų skiltyse bei socialiniuose tinkluose, bet ir išgirsti gyvai.
Politikai šias dejones puikiai pažįsta, todėl neretai ima garsiai kalbėti tai, ką nori girdėti dejuojantys asmenys. Problemėlė tėra tai, kad jaunų žmonių išvykimas iš gilaus kaimo į labiau išsivysčiusias vietoves yra natūralus ir universalus reiškinys, kurio niekaip negalėtų pažaboti nei prezidento šuo Grikis, nei premjeras, nei Runkelių partijos generalinio sekretoriaus pareigas einanti Čikatila.
Žmonės visada eis ten, kur jiems atrodys, kad yra geriau, ir jokie babytės sentimentai jų nesustabdys, tačiau gitanai, gintautai ir vilijos labai nori pakliūti į valdžią bei gauti priėjimą prie mokesčių mokėtojų pinigų, todėl kartais yra priversti pereiti nuo žodžių prie darbų. Pvz., įsteigti dar vieną niekam nereikalingą instituciją, į kurią bus galima sukišti savo draugus, žentus, pusbrolius, arklio dukters seserėnus bei maloniai švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus arba įsisavinti ES lėšas.
Logiškai mąstantis žmogus visada manys, kad jeigu jau ministerija rūpinsis gūdžioje Europos pakampėje esančiais kaimeliais, tai ji ir turėtų būti įkurta kokiame nors Kupiškyje, Rokiškyje ar bent jau „Maryjiempolėje“, tačiau naujoji valdžia yra ištikima saviems ir neužmiršta nomenklatūrinių tradicijų.
Reikia pasakyti, kad sprendimas įsteigti šią ministeriją ir tuo pat metu didinti BVP gynybai iki 500 proc. bei statyti nacionalinį stadioną skamba itin keistai, tačiau Lietuvos valdžia yra tokia, kokie yra ir ją išrinkę žmonės.
O žmonių Lietuvoje galima aptikti tikrai labai įdomių.
Antai šiuo metu Lietuva mažiausiai ką turėtų padaryti, tai ne tik išstoti iš Otavos konvencijos, bet ir užminuoti visas su Kaliningradu bei Baltarusija besiribojančias žemes.
Taip pat reikėtų ten pristatyti „drakono dantų“, privynioti koncertinos ir dargi garsiai reikalauti savo sąjungininkų papildomų pajėgų, neskaitant jau esančių amerikiečių bei atvykti turinčių vokiečių.
Taip pat reikėtų pagalvoti ir apie JAV, Didžiosios Britanijos arba Prancūzijos branduolinio ginklo dislokavimo idėją Baltijos šalyse ar Lenkijoje.
Ar visa tai daroma? Ne.
Vietoje to kažin kokia Laisvės kovų komisija planuoja inicijuoti Vytauto Didžiojo palaikų paieškas.
Viešpats mato, Vytauto palaikai – labai svarbūs, jau vien todėl, kad praplėstų mokslininkų žinias apie šį asmenį ir padėtų jį geriau pažinti, o tai galbūt netgi leistų sugriauti arba patvirtinti kai kuriuos įsisenėjusius kliedesius, pvz., apie jo žirgo girdymą Juodojoje jūroje, nes gal, tarkime, ištyrus jo kaulus, paaiškės, kad jis apskritai buvo neįgalus ir negalėjo sėdėti ar žirgo.
Be abejo, Vytauto palaikų paieškos prisidėtų prie patriotinės dvasios puoselėjimo. Visa tai labai svarbu ir įdomu, tačiau ar būtent tuo dabar reikia užsiimti?
Kultūra, kaip bando tvirtinti pinigų kvapą užuodęs vienas ministras, yra labai svarbi ir gali suvaidinti kare netiesioginį lemtingą vaidmenį. Būtent todėl visokie kirkorovai ir gazmanovai ne vieną dešimtmetį atvažiuodavo koncertuoti į Lietuvą Vasario 16-osios arba Kovo 11 d. išvakarėse ir būtent todėl dalis Rusijos pralaimėjimo, pfu, karo bijančių Lietuvos žmonių gina savo šventąsias cvirkų, nėrių ir girų lenteles bei paminklus nagais ir dantimis.
Tačiau leiskite paklausti, ar dabar yra būtent tas metas, kai reikia užsiimti tokiais visiškais niekais arba steigti dar vieną biurokratinę pelkę, kuri, kaip rodo patirtis, ne tik neišspręs problemų, bet ir pridarys naujų?
P. S. Ir kodėl gi mūsų premjeras, kasdien turėdamas galimybę internete pasiskaityti arba pasiklausyti apie Kremliaus agresijos apraiškas, tvirtina, kad žmonių nereikia gąsdinti rusų kariniu puolimu? Premjere, Jums viskas gerai? Gal Jūs dar pasakysite, kad apskritai nieko daryti nereikia, tik išsirinkti naująsias cvirkas, kurios mums dar kartą atvežtų Kremliaus saulę?
Naujausi komentarai