Musės ir voro flirtas | Diena.lt

MUSĖS IR VORO FLIRTAS

Tvanki, karšta ir lietinga vasaros naktis. Už lango ramiai pliaupia liūtis, jai pritaria jaukus griaustinio ir žaibo duetas. Jokio vėjo. Kambaryje iš lėto šliaužia nežinia iš kur atsiradusi sraigė.

Ant dviejų antenų kabo po akį. Šios išsprogusios grožybės stebi aplinką ir vis labiau išsipučia tam, kad padėtų sraigei įsisavinti kuo daugiau informacijos. Staiga išsiplėtusios milžiniškos akys, savo juodais vyzdžiais primenančios tokį pat žmogaus organą, susitraukia lyg išgąsdintos. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Kukli sraigė nieko nebijo, ji tik įsisavina ir apdoroja surinktą informaciją. Ir kas gi šiame kambaryje vyksta? Štai ten – būrys linksmų uodų. Dalis jų sutūpę ant sienos laukia grobio, dalis sklando ore, tarsi apkvaitę nuo nelegalių farmakologinių medžiagų, kažką mąsto. Kai kuriuos uodų gentainius jau palytėjo rūsti žmogaus ranka. Ant sienos plika akimi matomos juodos, žalios ir raudonos dėmės liudija tų uodų lemtį.

Ką tik papietavusius ir aptingusius nuo kraujo sukeliamo kvaitulio juos pritrėškė kerštingas likimas, palikdamas tik raudoną ir juodą košę primenančią freską ant sienos. Vienas uodas atsiskyręs nuo savo gentainių isteriškai skraido prie dar šilto šviestuvo. Jo skleidžiamas garsas primena grupės "Muse" dainos "Assassin" melodiją. Nervingasis vabzdys veikiausiai nujaučia, kas jo šiandien laukia, o gal pyksta ant savęs, mat dar karštą šviestuvą palaikė gyvo padaro kūnu, sklidinu kraujo.

Koks yra uodų gyvenimas? Koks jausmas būti uodu? Nieko šiam padarėliui iki gyvenimo pilnatvės nereikia – tik svetimų syvų, kurie jį ne tik pamaitina, bet ir apsvaigina. Puota – štai vienintelis žodis apibūdinantis uodo egzistenciją. Geriausios dienos uodams tokios kaip ši, kai karšta, drėgna ir tvanku, o lauke siaučia chaosas. Tokiu metu kraujo akcijų kaina sparčiai kyla, o tada tik spėk suktis.

Iš pirmo žvilgsnio uodas yra be galo paviršutiniškas ir amoralus gyvis, bet kas gi daugiau, jeigu ne uodai priverčia šį pasaulį suktis? Kas gi, jeigu ne jie primena mums, koks vertingas bei lengvai prarandamas yra kraujas ir kad jo nevalia švaistyti? Be to, uodai bent jau sąžiningi, jie neapsimetinėja ir neveidmainiauja. Jų tikslas vienas – dozė gryno kraujo ir nieko kita. Jų pasaulyje kiekvienas yra už save ir daugiausia laimi tas, kuris greičiau susiranda šaltinį bei išsiurbia jį iki pat galo.

Yra dar musės. Reikia pridurti, kad ir jų aprašomame kambaryje netrūksta. Mažiausiai viena budri sraigės akis pastebėjo skrajojančią kambaryje. Pastaroji juda ne mažiau isteriškai, nei minėtas uodas atsiskyrėlis. Kartais nutupia, patrina priekines letenas, nusišluosto jomis sprandą, tada užpakalinėmis pasitaiso sparnus, o vidurinėmis pasikaso šonus. Koks gi musės gyvenimas? Lyginant su uodų, be galo taurus ir dvasingas. Musės didžiuojasi savimi. Juk, anot visažinio interneto, jas nuo seno mokslininkai naudoja įvairiems tyrimams, mat šios sparčiai dauginasi ir nereikalauja daug vietos bei maisto.

Eksperimentų metu, naudojant vaisines museles, netgi buvo atrastos chromosomos. Be to, musių lervos padeda tiriant kriminalinius nusikaltimus, nes pagal lavonuose randamų musių lervų išsivystymo stadiją galima nustatyti mirties datą, o pagal rūšį – mirties vietą. Taip pat musių lervos naudojamos žaizdoms gydyti. Ir apskritai pačios musės yra įsitikinusios, jog jos be galo žavingos ir taurios būtybės, kurias Viešpats veikiausiai sukūrė pagal savo atvaizdą.

Kai kurios musės netgi mano esančios Trečiąja Roma. Jos neretai skraido ten, kur daug šiukšlių ir mėšlo. O atklydusios į patalpas, jos dergia ant paveikslų ir kitų prabangių objektų, tačiau minėti musių nuopelnai, jų giliu įsitikinimu, atleidžia visas kaltes ir amoralų elgesį. Musės kažkodėl nemėgsta uodų, net jeigu ir vysto su jais įvairius verslo projektus. Savo ruožtu, uodams musės – pernelyg provincialios ir nykios.

Užtat kambaryje yra vienas gyvis, kuris dievina tiek uodus, tiek muses. Šios jam be galo skanios. Ypač keptos alaus tešloje. Tai – voras. Tyliai ir kantriai šis nariuotakojis pina savo voratinklį, į kurį turėtų įkliūti tiek nervingasis uodas, tiek jo bendrininkė musė. Kadangi musė yra gudresnė už uodą ir, be jokios abejonės, dvasingesnė, ji priskridusi prie voro šiam ima suokti: "Koks tu šaunus ir mielas voras. Ir toks protingas. Toks puikus šio kambario vakarinės sienos lyderis. Gal norėtum kartu su manimi valdyti visą kambarį? Aš tau duočiau ne tik šį uodą, bet ir atviliočiau likusius, kabančius ten. Na, juk nebūtina manęs valgyti. Kam tau aš, kai yra pilna kitokių gyvių? Gal "perkraukime" mūsų priešiškus santykius, galiojusius nuo amžių amžinųjų?"

Nutaisęs nušvitusio ir išmintingo budisto povyzą klausėsi voras šios panegirikos, o jai pasibaigus tarė: "Kokia tu šauni ir gudri muselė. Tokia puiki šio kambario lyderė. Ir tavo rudos akys tokios panašios į raštus ant mano nugaros. Na, kodėl gi ne? Teisingai, "perkraukime" savuosius santykius. Atvesk tu man tą nervingą ir jauną uodą, skraidantį priešais šviestuvą. Tada kartu ir aplaistysime naująją mūsų draugystę."

Ir atvedė muselė uodą atsiskyrėlį į voro buveinę, prieš tai linksmai išgėrusi šampano į voro sveikatą, bet stumdama uodą į voratinklio pinkles netyčia ir pati į jas įsipainiojo. Ir tiek uodas, tiek oportunistiška musė tą naktį buvo sėkmingai voro išdoroti, iškepti ir suvalgyti su virtais ryžiais bei pomidorų padažu.

Mėsinėjimo metu dar sąmoninga musė pyko, niršo, kaltino vorą šizofrenija, aiškino juo nusivylusi, tačiau ko ji tikėjosi? Ar galima draugystė tarp musių ir vorų? O tarp kačių ir pelių? Prieš tūkstančius metų galiojusią prigimtį (kuri griežta lyg kompiuterio kodai) nepakariausi, net pasiskelbdamas vegetaru.

Ir nėra čia ko musei grasinti vorui analogiškais veiksmais. Ką musė gali padaryti ja mintančiam gyviui? Gal tik pati iš įniršio galėtų suėsti krūvą kitų musių. Stipru, labai stipru, tačiau vorui nuo to nei šilta, nei šalta.

Stebėdama šią istoriją sraigė prisiminė žmones ir pagalvojo, kad jų pasaulyje viskas yra labai panašu, skirtumas tik tas, jog čia niekada nežinai, kas voras, o kas musė.

Rašyti komentarą
Komentarai (4)

AURELIJANAS THE RYGA

Manau, kad šį straipsnį užsakė alkoholio pramonė

teatras

žmonių santykiai labiau primena žiurkes ir gyvates flirtą.

Bronius

Man labai patinka traiškyti, ką tik prisigėrusius kraujo uodus. Kai prispaudi jį visą išpampusį, ant sienos lieka graži, labai ryški raudona dėmelė, su juodomis uodo kūno liekanomis ir iš jos, tarsi smilgos styro buvusio voro kojos
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS