Rusijai pradėjus invaziją į Ukrainą, Lietuvos visuomenėje ir žiniasklaidoje vėl įsivyravo patriotizmo, militarizmo, gynybos temos – prabilta apie šauktinių reformą, iškelta privalomo vaikų ruošimo krašto gynybai idėja, o naktinių taikiklių apsėsti medžiotojai vėl pareiškė norą integruotis į gynybos sistemą. Kalbama, kad naujosioms kartoms kovos su priešu ir meilės tėvynei paslaptis turėtų atskleisti Šaulių sąjungos nariai. Taip pat kalbama, kad karingai nusiteikusių veikėjų gretos itin margos – ten galima rasti ir nukvakusių marazmatikų, ir politinės orientacijos neslepiančių vatnikų.

Iš viso to susidaro įspūdis, kad kai kurie žmonės tikisi, jog kova su rusais ar bet kuriais kitais įsibrovėliais primins kone epinį mūšį. Tai bus atviras totalinis karas, į kurį įsitrauks visi Lietuvos gyventojai: kas nešaudys, nutaisę rūsčią lietuvišką „mėšlo kandusiojo“ miną ir nelakstys kaip Rembo su kulkosvaidžiu, tas gamins šovinius, užtaisinės šautuvus, arba slaugys sužeistuosius.

Jauni vyrai ir moterys kariaus, vaikai teiks žvalgybinę informaciją, senoliai gamins valgį ir gydys, o septintą dešimtį įpusėję, alaus pilvus išpuoselėję ultrapatriotai, stovėdami ant Gedimino kalno viskam diriguos, laikydami rankose vėliavą su Vyčiu.

Vis dėlto kiekvienas žmogus, pažįstantis Lietuvą, jos žmones ir socialinį bei politinį klimatą, turėtų sau užduoti šventvagišką klausimą: ar visas šis patriotinis viešųjų ryšių šaršalas nėra miražas? Mūsų šalis – ne Ukraina, o lietuviai nėra ukrainiečiai. Ukraina tokia pat didelė, kaip Lenkija, o Lietuva nepalyginamai mažesnė ir plokštesnė. Ji nėra sala (kaip Airija), joje nėra kalnų (kaip Afganistane ar Šveicarijoje), o ir miškai nebe tokie, kaip partizanų laikais.

Ukrainiečių temperamentas ūmesnis, kai jie myli, tai myli, o kai nekenčia – labai nekenčia. Lietuvos žmonės šaltesni. Jie daugiau kalba nei veikia ir neretai pasiduoda bandos spaudimui. Taip pat jie linkę į stiprią melancholiją ir mėgsta verkšlenti (nors savų jausmų rodymas viešumoje dažniausiai išjuokiamas). Tvarkydami politinius reikalus, jie teikia pirmenybę pragmatizmui.

Lietuvoje, kaip ir visoje posovietinėje erdvėje, yra daugybė žmonių, kurie gerai gyveno sovietmečiu. Gyvenimas nors ir buvo nuobodus ir skurdus, bet paprastas ir saugus, o ateitis – aiški. Tai, kas vienam buvo sąstingis, kitam reiškė stabilumą. Visa tai net ir dabar verčia nukvakusią dalį lietuvių žiūrėti palankiai į Vladimirą Putiną, Aleksandrą Lukašenką ir nekęsti Vakarų (ypač Jungtinių Valstijų).

„Su kaimynais reikia palaikyti gerus santykius. Amerika – toli, Rusija – arti. Be to, tautinės ir šeimos vertybės prie ruso buvo puoselėjamos labiau“, – šią mantrą daug kartų teko girdėti ne iš kokių nors rusų ar armėnų, o būtent iš savų lietuvybę akcentuojančių „antivakserių“.

Kitaip tariant, Lietuvos politinis ir socialinis klimatas yra toks, kad pradėti atvirą invaziją į mūsų valstybę Kremliui paprasčiausiai neapsimoka. Žymiai paprasčiau yra puoselėti ekonominius ir kultūrinius Lietuvos bei Rusijos ryšius, pinigais ir kitkuo remti Rusijai palankias jėgas (tuos pačius „antivakserius“, šeimų maršus ir t. t.), siekiant pastatyti Lietuvos valdžioje prorusiškus arba neaiškius, pragmatiškus, minios inkštimui („Kiek galimą apie tą karą?“) pataikaujančius politikus.

Tarkime, kad Kremlius ryžtųsi išbandyti penktojo NATO straipsnio tvarumą. Kaipgi atrodytų specialioji operacija Lietuvoje? Ar ji būtų grubi ir atvira kaip Ukrainoje? Ne. Žymiai labiau tikėtina, kad Lietuvoje būtų panaudotas Nigerio scenarijus.

Padedami iš Baltarusijos atvykusių prigožininkų, Lietuvos „celofanai“ įvykdytų perversmą. Dalis politikų ir didžiųjų patriotų pabėgtų, kita dalis būtų nužudyti. Dalis politiškai neutralių žmonių sutriktų ir išsigąstų. Jie nesuvoktų, kas vyksta, ir nežinotų, ko griebtis. Tada, tikėtina, visokios Lietuvos pinskuvienės, karbauskiai, paksai, juozaičiai, žemaitaičiai, selai ir paleckiai važiuotų į Rusiją atvežti Liliputino saulės. Gatvėse būriuotųsi Rusijos vėliava mojuojantys „tikrieji patriotai“ ir pacifistinius lozungus šaukiantys kairieji.

Naujoji Lietuvos valdžia, pasitelkusi referendumus, išstotų iš ES ir NATO bei išleistų įstatymą, kuriuo būtų paleidžiama kariuomenė bei uždraudžiama Šaulių sąjunga. Tad visos kalbos apie gynybą, visos jai skirtos lėšos ir visos pratybos vienu paprastu teisiniu žingsniu būtų nuleistos į klozetą.

Kai kurie Lietuvos gyventojai bandytų priešintis, išeitų į miškus, tačiau, padedami išmaniųjų technologijų, okupantai susitvarkytų su šiuolaikiniais „vanagais“ ir „tigrais“ nepalyginamai greičiau nei pokariu.

Galima neabejoti, kad Lietuvoje dar liktų žmonių, kurie bandytų kovoti, tačiau ši kova vyktų miestuose. Pasipriešinimą tęsti nusprendusiems žmonėms tektų leisti ir platinti lankstinukus, užsiimti sabotažu ir organizuoti teroro aktus. Tai reiškia, kad jiems reikėtų dažnai sprogdinti bei šaudyti ir dėl to nukentėtų ne tik rusų kariai, kolaborantai, bet ir niekuo dėti žmonės (lietuviai).

Taip pat pasipriešinime svarbų vaidmenį suvaidintų vadinamieji medaus spąstai, mat iš sekso galima daug ką išpešti (šantažas, manipuliacijos ir lytiniu būdu plintančios ligos). Kiekviena mergina, kuri mano mylinti Lietuvą, turėtų paklausti savęs, ar ji ryžtųsi patenkinti nusmurgusį rusų karininką vien tam, kad išpeštų bičiuliams svarbią informaciją? Taip pat nereikia užmiršti, kad tarp rusų yra daug „p*darų“ (atvirų, slaptų ir latentinių), tad ir jauniesiems patriotams tektų pasvarstyti, kas jiems svarbiau – Lietuva, ar „tikro vyro“ statusas. Nereikėtų pamiršti, kad kare dažnai laimi amoraliausias.