Vilniuje ir Klaipėdoje atsirado ukrainiečių mokyklos.

Mano galva, tai labai geras dalykas. Juk karas baigsis, vaikai grįš į savo šalį ir toliau mokysis savose mokyklose.

Girdėjau per televiziją kalbant mūsų švietimo ir sporto ministrę. Žodžiais ji teigia kaip įmanydama padėsianti ukrainiečių vaikams ir šioms mokykloms, bet gyvenimas rodo ką kita.

Vilniuje neleidžia įregistruoti mokyklos, kurią pati ministerija sutelkė. O Klaipėdoje dar blogiau – visokius pagalius į ratus kaišioja.

Aš suprantu, kad biurokratiniai reikalavimai veda prie tam tikros  tvarkos, bet šis atvejis – ypatingas. Reikia padėti ne tik žodžiais, bet ir darbais.

Kokia gėda prieš karo pabėgėlius, kad jie negali sulaukti draugiškumo ir realios pagalbos. Bent mūsų valdininkai imtųsi realiai veiksmais pagelbėti.

Dabar ukrainiečių mokyklos reikalas man primena senovinį būdą plaukti, kai tėvas įmesdavo vaiką į vandenį ir nė rankos jam neištiesdavo. Mintis maždaug tokia – jei išplauks, tai ilgai gyvens.