Patologija: Haris Poteris | Diena.lt

PATOLOGIJA: HARIS POTERIS

2017-ieji – jubiliejiniai metai, kupini svarbių istorinių įvykių žmonijai. Pats ryškiausias jubiliatas, be jokios abejonės – šimtametė Spalio revoliucija. Vis dėlto šiandien reikėtų pakalbėti ne apie bolševizmą, bet apie kitą fanatizmu ir beprotybe jam nenusileidžiantį reiškinį – Hario Poterio sindromą. Šių metų birželio 26-ąją sukako lygiai 20 metų, kai pasirodė pirmoji sagos apie berniuko burtininko nuotykius dalis.

Nieko nežinantiems apie šį veikėją trumpai papasakosime. Taigi, kūrinyje egzistuoja du pasauliai – normalių žmonių ir burtininkų. Pastarieji pirmuosius vadina "žiobarais" (angl. muggles). "Žiobarai" nieko nenutuokia apie burtininkus, o šie daro viską, kad taip ir liktų. Visos burtininkų atžalos mokosi internato tipo mokykloje – Hogwartse.

Kartais "žiobarams" gimsta vaikai, turintys magiškų galių, šie irgi gali tapti burtininkais ir mokytis toje mokykloje. Tačiau net tarp burtininkų egzistuoja tam tikra socialinė neapykanta, kai kurie burtininkai "žiobarų" vaikus, turinčius galių, vadina "purvakraujais".

Staiga stebukladarių pasaulyje iškyla blogąją magiją įvaldęs niekšas, pasivadinęs Lordu Voldemortu. Jis svajoja apie pasaulį be "žiobarų" ir "purvakraujų". Kyla savotiškas karas tarp gerųjų ir piktųjų burtininkų.

Vieną naktį Voldemortas ateina į Hario Poterio tėvų namus, juos nužudo, tačiau kažkodėl nesugeba sunaikinti kūdikio ir net pats pražūva. Vaikas atsiperka našlaičio statusu ir žymiuoju randu ant kaktos, primenančiu automobilių firmos "Opel" ženklą. Gerieji burtininkai nuneša Harį į jo tetos ir šios vyro namus. Pastarieji – absoliutūs "žiobarai", viduriniosios klasės anglai, su visomis įmanomomis blogiausiomis savybėmis ir tuo pat metu – patys komiškiausi personažai.

Čia Haris gyvena Charleso Dickenso (1812–1870) romanų vertą gyvenimą, kol vieną dieną staiga sužino, kad jis ne šiaip berniukas, o burtininkas ir yra kviečiamas mokytis į Hogwartsą. Dar daugiau: jis – žvaigždė, netgi savotiška legenda ir mitologinis personažas, mat įveikė patį bjauriausią visų laikų raganių. Be to, Voldemortas bet kada gali grįžti, todėl Hariui skirta ir ypatinga misija – įveikti Adolfo Hitlerio (1889–1945) idėjų apsėstą pusprotį dar kartą.

Prasideda Hario pažintis su nauju pasauliu, vaikystės išdaigos, malonumai ir negandos, kurios aprašytos septyniuose, vienas už kitą storesniuose romanuose. Per 20 metų "Hario Poterio" saga neapsiribojo knyga. Ji persikėlė į kino ekranus, kompiuterinius žaidimus ir kitokią produkciją, nešančią kalnus pinigų.

Kad ir kaip banaliai skambėtų, su berniuko burtininko nuotykiais užaugo visa karta tiesiogine šių žodžių prasme. Be to, ne tik vaikai skaitė "Harį Poterį". Suaugti nenorintys pilnamečiai taip pat mėgavosi šia istorija, įvilkdami jos tomus į specialius aplankus tam, kad užklupti skaitantys vaikišką knygą namuose ar darbe nebūtų užjuokti kolegų ar namiškių.

2012 m. šešis amžius gyvuojantis Šv. Andriaus universitetas Škotijoje surengė pačius rimčiausius akademinius debatus "Hario Poterio" tema. Jų metu ši knygų serija buvo lyginama su panašiais kūriniais (pvz., J.R.R. Tolkieno "Žiedų valdovu"), siekiama išsiaiškinti, kiek joje atskleidžiamos empatijos, mirties, Didžiosios Britanijos kultūros bei istorijos, pagonybės temos. Skeptikams kilo natūralus klausimas, gal solidūs mokslininkai išprotėjo?

Be jokios abejonės, Haris Poteris yra fenomenalus reiškinys. Vienintelis klausimas, kurios srities – literatūros ar rinkodaros? Ar "Hario Poterio" knygos yra vertingi, išliekamąją vertę turintys darbai? Labai norint, jose galima įžvelgti tam tikrą prasmę. Neabejotina, jog knygos yra ir tam tikras "vienos kartos" ir "konkrečios epochos" veidrodis.

Šiuolaikiniai jaunuoliai, užaugę su Hario Poterio nuotykiais, dažnai kaltinami išpuikimu, savo jėgų ir galimybių pervertinimu, empatijos stoka ir dar daug kuo. Psichologai jau ne vienus metus trimituoja, kad "ši karta" kaip jokia kita pasižymi išskirtiniais narcisistinio asmenybės sutrikimo atvejais, kurie socialiniuose tinkluose įgavo epidemijos mastus.

Pedagogai, psichologai, darbdaviai ir šiaip ūmaus būdo žmonės dėl to kaltina vaikų tėvus. Esą šie savąsias atžalas lepino ir paikino, gyrė už nieką, aiškino apie jų ypatingą vaidmenį pasaulyje, t. y. augino savo "indigo" vaikus šiltnamio sąlygomis, todėl šie ir užaugo tokie niekam tikę visais atžvilgiais.

Hario Poterio gyvenime viskas buvo panašiai. Ilgą laiką vienišas ir niekam nereikalingas jaunuolis staiga sužinojo esantis indigo vaikas, beveik mesijas, o jam vaikštant gatve kiti burtininkai kuždėdavosi: "Žiūrėk, čia – Haris Poteris." Ką gi šiuo atveju simbolizuoja magija? Juk Haris Poteris gimė ir augo epochoje, kurioje sparčiai tobulėjo technologijos. "Apple", "Facebook", "Tesla" produkcija ir visas kitas IT šlamštas, be kurio mes neįsivaizduojame savo egzistencijos.

Argi tai ne magija? Kuo tai prasčiau už "gynėjo kerus" ar skraidymą ant šluotos?

Bet ar populiarumo pakanka geros literatūros statusui? Puikios knygos pasižymi tuo, jog jos pergyvena savo skaitytojus ir kūrėjus. Jos nėra aktualios tik dabarčiai ar kažkuriai konkrečiai kartai. Jos turi universalų stuburą ir idėjas, kurios prasiskverbia pro kultūrinius, tautinius, religinius, kartų skirtumus ir geba paliesti žmogaus sielą.

Štai Levo Tolstojaus (1828–1910) "Karas ir taika" galėtų vykti bet kuriame pasaulio krašte ir bet kurioje epochoje. Rusų autoriaus aprašyti napoleonmečio įvykiai galėtų būti kad ir šių laikų Ukrainoje. Visi romano veikėjai galėtų pavirsti ukrainiečiais, prancūzų armija – separatistais ir Rusijos pajėgomis, o Borodino mūšio (1812) atitikmuo – Donecko oro uosto gynyba. "Karo ir taikos" esmė nuo to nenukentėtų.

Ar "Haris Poteris" turi tokį literatūrinio paveldo užtaisą? T. y., ar kūrinys turi universalųjį stuburą, nematomą antrąjį lygį? Atsakymas neigiamas, mat tai – pasaka, po kurios išoriniu kiautu nieko daugiau nėra – tik tuštuma. Ir dėl to labiausiai gaila, nes burtininkų pasaulio epas turėjo potencialo tapti politikos, istorijos, filosofijos ir socialinių santykių problemų metafora arba bent jau galėjo patraukliai pateikti Sigmundo Freudo (1856–1939) ir Friedricho Nietzsche (1844–1900) idėjas apie žmoguje slypintį seksualumą bei iš jo kylantį žiaurumą.

Rašyti komentarą
Komentarai (10)

VALSTIEČIŲ PARTIJA

LIANDZBĖRGYSSS SUGRIOVĖ KOLŪŪKKKKIUSSS

SIGNATARAS ROLANDAS PAULAUSKAS

MASONAI!!!!!

Bite

Poterio filmai visai neprasti, manyciau, po pirmu dvieju seriju reikejo sustoti ir kinematografijoje jie butu like tobula klasika, bet godumas nugalejo ir suderge gera ideja.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS