Šią vasarą be vakcinacijos ir pabėgėlių problemų Lietuvoje buvo keliama dar viena – dėl galimų sukarintų struktūrų darbuotojų vizitų į muziejus.

Man, kaip daugeliui istorija besidominčių žmonių, tokios naujienos sukėlė didelį nustebimą.

Šiomis dienomis apsilankiau Kukuliškių baterijoje ir patyriau tikrą šoką, kai tos baterijos darbuotojas Timūras man aprodė beveik tuščias betoninio statinio patalpas.

O juk dar neseniai jose buvo daug karo meto istorinio paveldo, sprogmenų dalių, lūženų. Buvo ir artilerijos sviedinių, bet tik tuščiaviduriai, be jokio užtaiso ir galimybės juos užpildyti sprogstamąja medžiaga. Visi šie daiktai nekėlė jokio pavojaus.

Labai liūdna, kad mūsų atitinkamų tarnybų darbuotojų mąstymo lygis prilygsta talibų grupuočių mentalitetui, kai jie prieš kelerius metus Afganistane susprogdino 1,5 tūkst. metų senumo Budos skulptūrą, niokojo muziejų eksponatus, ypač archeologinius radinius.

Net sovietų laikais muziejuose buvo eksponuojami tikri, gerai išsilaikę šautuvai, kulkosvaidžiai ir panašūs dalykai.

O JAV gyventojai apskritai turi teisę įsigyti įvairių  šaunamųjų ginklų, nepaisant, kad jais naudojamasi vykdant nusikaltimus.

Girdėjau, kad ir garsioji Orvydų sodyba neišvengė perdėto tarnybų dėmesio, dėl to sovietinis tankas prarado vamzdį.

Iš kur tokia patologinė baimė? Gal kokius nors asmenis taip stipriai paveikė koronavirusas?

Jau seniai gyvename taikos sąlygomis, o nelaimės niekaip nesusijusios su karo laikų palikimu.

Gal būtų protingiau tokį uolų rūpestį gyventojų gerove sukoncentruoti ten, kur jo tikrai reikia. Yra daug nagingų žmonių, kurie ir iš kanalizacijos ar lietaus vamzdžio gali sumeistrauti kokią nors šaudyklę.

Kodėl dabar „saldafonams“ patikėta istorinio paveldo patikra? Tai jau ima priminti stalinizmo metų čekistų siautėjimus.

Liūdna, kai saviškių tvarkdarių reikia labiau bijoti nei atėjūnų.