Noriu išsakyti savo nuomonę dėl A.Dykovienės straipsnio "Parūpo sukilėlio palaikai" ("Klaipėda", 2022 07 16) apie keliamą idėją perlaidoti Klaipėdoje 1923 m. sukilimo Klaipėdos kraštui vaduoti vado Jono Polovinsko-Budrio palaikus, kurie šiuo metu ilsisi Čikagoje, JAV.

Straipsnyje paminėti ir tam tikri sunkumai, norint tai įgyvendinti.

Aš, visiškai pritardamas tam sumanymui, galiu priminti, kad visų, vienokių ar kitokių idėjų įgyvendinimui tenka įveikti vienokias ar kitokias kliūtis, kurių būna ir objektyvių, ir subjektyvių.

Didžiausia kliūtis idėjai įgyvendinti būna skirtingas žmonių požiūris į vieną ar kitą įvykį,  reiškinį arba asmenybę.

Kalbant apie J.Polovinsko-Budrio asmenybę, jis kaip niekas kitas yra nusipelnęs Klaipėdai ir pats pageidavo būti palaidotas Klaipėdoje, greta savo žuvusių bendražygių.

Manau, kad tie faktai niekam neturėtų kelti abejonių dėl to žmogaus palaikų perlaidojimo mūsų uostamiestyje tikslingumo.

Prie to galima dar pridurti, kad kol kas Klaipėda neturi tokio lygio piliečio kapavietės.

O dėl kapavietės priežiūros, manau, niekas nepasikeistų, jei reikėtų prižiūrėti ne tik 1923 m. sukilimo dalyvių kapavietę, bet ir J.Polovinsko-Budrio ir jo žmonos kapavietės.

Kodėl beveik visas įžymybes laidoja Vilniuje ir jų kapavietės ten saugomos bei prižiūrimos?

Juk ir Klaipėda, mano nuomone, gali nesunkiai priglausti daug miestui nusipelniusio žmogaus palaikus, o jo palaidojimo vietą deramai prižiūrėti.

Aišku, jei Tilžės akto signataras Jurgis Lėbartas palaidotas kaip paprastas žmogelis tarp paprastų piliečių kapelių Joniškės kapinaitėse, tai tokį kapą rasti sunku ir jį prižiūrėti yra mažesnis stimulas.

Klaipėda savo istorijoje turėjo vien vokiškos kilmės, vėliau sovietmečio dvasios persiėmusius žymesnius žmones, o lietuviškos dvasios žymesnių žmonių miestui vis dar trūksta.

Internacionalizmas – gerai, bet ir savo kraštui nusipelniusių lietuvių negalima pamiršti.