Sotesnio kąsnio klausimas | Diena.lt

SOTESNIO KĄSNIO KLAUSIMAS

Marksizmas turi daugybę ydų. Viena didžiausių – požiūris į istoriją.

Anot šios ideologijos teoretikų, istorija yra kažkas panašaus į masažą su laiminga pabaiga: viskas, kas vyko, vyksta ir vyks, tėra vienas didelis procesas, kuris nuves į galutinį tašką – komunizmą (tobulos visuomenės tobulą gyvenimą).

Šią klišę perėmė ir japonų kilmės amerikietis ekonomistas Francis Fukuyama. Skirtumas tik tas, kad ponas F.Fukuyama vietoj komunizmo matė liberaliąją demokratiją.

Tokia jo regima istorijos raidos atomazga yra būtent tas galutinis siektinas rezultatas, kuris turėtų atsirasti ilgo proceso pabaigoje.

Griuvus Berlyno sienai F.Fukuyama konstatavo "istorijos pabaigą", tačiau šias jo teorijas sugriovė 2001-ųjų rugsėjo 11-oji. Pats ekonomistas vis dar tiki savo versija, tik mano, kad galbūt neteisingai nurodė datą.

Tą pačią klaidą padarė ir Islandijos gyventojai, kurie iki 2008-ųjų kracho tikėjo, jog jų tėvynė visais atžvilgiais yra tobula ir ji taip pat neišvengs "istorijos pabaigos" statuso, nes jų šalis jau pasiekusi tobulybę: švari gamta, mažas nedarbas, minimali korupcija, menkas nusikalstamumas, kitaip tariant, rami valstybė, tinkama auginti vaikus.

Vis dėlto tiek F.Fukuyama, tiek islandai turėjo suvokti, jog istorija nėra kažkas panašaus į simfoniją. Istorija – kaip žmogaus gyvenimas. Žmonija krito ir kėlėsi, tobulėjo ir smuko, vėl kėlėsi, vėl krito ir taip daugybę tūkstantmečių. Taip buvo, yra ir bus, nes tiesiog toks yra gyvenimas, o viskas, ką gali padaryti žmogus, tai pasimokyti iš precedentų ir kitą kartą nedaryti tų pačių klaidų.

Tiesa, yra dalykų, kurie beveik niekada nesikeičia, pavyzdžiui, Rusija.

Po Ukrainos ir Sirijos įvykių daug kalbama apie tai, kokia ji yra, daug spėliojama, kokia ji bus.

Viena aišku, Baltijos šalių ir jos santykiai nebuvo, nėra ir nebus taikūs. Netgi dabar pasitaiko mulkių, kurie aiškina, kad mes ir mūsų kaimynai niekam nesame reikalingi ir įdomūs, tad kodėl gi Rusija turėtų mus pulti?

Į tai galima atsakyti klausimu: "O kodėl gi neturėtų?"

Pasakykite nors vieną istorijos periodą, kada mūsų ir Rusijos santykiai buvo šilti?

Kai kurie akademikai yra aptikę rašytinių šaltinių, įrodančių jog Rusijos protėviai žygius į Baltijos šalių žemes rengdavo dar ankstyvojo neolito laikotarpiu. Netikite? Štai vienas toks: "Tokiais ir tokiais metais Rubliovkos rajono kunigaikštis Babaškinas, didis degtinės ir Olego Gazmanovo dainų gerbėjas, sėdo ant savo kengūros ir su ištikimuoju pulku, žinomu žaliųjų žmogeliukų pavadinimu, išjojo į grobikišką žygį į baltų žemes. Tačiau jas prijojus, šiam į galvą pataikė baltų bumerangas, ir kunigaikštis Babaškinas įkrito į savo kengūros sterblę, kur paspringo josios pienu". ("Geodezinių istorijos šaltinių versmės. Rubliovkos rajono kronikos". Trečias tomas nuo ano galo. Leidykla "Kalinka". Krasnojarskas, 214 mūsų eros metai.)

Gerai, pajuokavome, nėra nei tokio šaltinio, nebuvo nei tokio nutikimo, bet vis tiek esmė nesikeičia. Kentėjome nuo Ivano Rūsčiojo išdykavimų, "Tvano", Abiejų Tautų Respublikos pasidalijimų, Ribentropo ir Molotovo pakto, Josifo saulės, tad kodėl gi šį kartą, kai Rusija taip iškrypėliškai išdavė savo etninius brolius ukrainiečius, turėtų pagailėti mūsų vargšės plokščios ir jokių gamtinių išteklių neturinčios šalies? Formali narystė NATO ir ES mūsų neapsaugos, nes Europoje ir JAV vis dar atsiranda personažų, naiviai tikinčių Rusijos gerumu (pvz., Donaldas Trumpas arba Bernie Sandersas).

Tai ką mums daryti?

Ogi siekti, kad patys amerikiečiai ir europiečiai turėtų ką čia prarasti.

Visų pirma, reikia sukurti patrauklų įvaizdį užsieniečiams. Taip, mes neturime aukso ir naftos, bet mes turime kai ką kita. Pirmiausia – teritoriją.

Antra, mūsų šalis yra absoliuti provincija, tačiau tai ne trūkumas, o privalumas, nes ši rami šalis niekuo nesiskiria nuo JAV Ajovos arba Nebraskos valstijų. O tai reiškia, jog ji tinkama pavargusiems nuo didmiesčių šurmulio žmonėms gyventi ir auginti savo vaikus.

Reikėtų pritraukti tuos žmones, jų investicijas, jų pinigus, jų darbo jėgą. Reikia kurti ryškų ekonominį ir kultūrinį ryšį su Vakarų šalimis.

O kad ryšys būtų užtikrintas, būtina siekti, jog JAV gyvenančių diasporų nariai taptų "laidininkais", jungiančiais mus su Vašingtono politinėmis galvomis. Tik taip bus galima užsitikrinti Vakarų piliečių simpatijas ir paramą.

Tiesa, JAV kariai, kuriuos jau čia atsiuntė ir dar atsiųs, pas mus atkeliauja ne iš idėjos. Jiems moka pinigus. Bet tuo pat metu jie atlieka ir kilnią misiją. Šiuo atveju jie yra labiau aukos nei gynėjai.

Kaip rašė apžvalgininkas, ilgą laiką gyvenęs JAV, "Niekas nemanė, kad Berlyne per Šaltąjį karą dislokuoti keli tūkstančiai JAV karių gebėtų atremti Varšuvos pakto šalių veržimąsi. Jie vaidino sprogdiklio vaidmenį. Puolant Berlyną, dalis jų būtų nukauti ir JAV turėtų reaguoti į savo karių žūtį".

Taigi, ir šie iš už Atlanto atvykę vyrukai yra tarsi actekų jaunuoliai, kurie per šventes vaizduodavo dievus, o vėliau būdavo paaukojami, išlupant širdis. Būtent tai yra atsakymas į neseniai vykusio skandalo klausimą dėl karių maitinimo. Pasirodė, kad amerikiečių kariškių maistui yra skiriama 2,6 euro daugiau nei vietinių autochtonų.

Tai sulaukė tam tikro pasipiktinimo, tačiau faktas, jog JAV vyrukai realiai čia yra atsiųsti mirti, ne ilsėtis, perša išvadą, jog jų maitinimui skiriamų eurų yra per mažai. Suma turėtų būti gerokai didesnė, ir tai turėtų būti ne tik todėl, jog amerikiečiai yra potencialios aukos, bet ir dėl to, jog jie yra mūsų svečiai, o ne okupantai. Svečius įprasta dosniai lepinti.

Pavydėti savo artimui gardesnio kąsnio – baudžiauninko ir proletaro savybė, o dovanoti daugiau nei pats turi – didžio žmogaus bruožas.

Turėtume mokytis ir iš Volstrito įmonių, kurios lėšas (už kokainą bei prostitutes), skirtas darbuotojų atsipalaidavimui, įtraukdavo į būtinų išlaidų sąrašą, ir lepinti amerikiečius ne tik maistu, bet ir farmakologinėmis medžiagomis, alkoholiu, egzotiškų šokių šokėjomis bei naktinėmis plaštakėmis, o visa tai turi būti padengta mokesčių mokėtųjų pinigais, nes visavertis poilsis kariškiui yra ne mažiau svarbus nei biržos makleriui.

Paklausite: "O kaip vietiniai?"

Pastarieji tegul džiaugiasi, kad jiems apskritai teko garbė tarnauti tėvynei.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS