ALAUS MĖGĖJŲ PROTOKOLAI

Kadaise buvo kitokie laikai. Narcizai nesimasturbuodavo priešais savo nuotraukas socialiniame tinkle „Facebook“, o Vokietijos miestuose buvo statomos milžiniškos girtavimo orgijoms skirtos salės. Į šias tūkstančius individų talpinančias patalpas žmonėmis vadinami žinduoliai ateidavo išgerti alaus ir aptarti svarbiausių gyvavimo klausimų.

Pasakojama, kad vėlyvą 1923 m. lapkričio 8 d. vakarą Miuncheno „Bürgerbräukeller“ salėje susirinkusių alaus mėgėjų linksmybes nutraukė būrys ekscentriškų keistuolių. Vienas jų, po nosimi auginęs dantų šepetėlio formos ūsus, pareiškė, kad salė apsupta ginkluotų smogikų, ir visus informavo, kad nuo šiol Bavarijos bei Veimaro Respublikos valdžią perima Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei).

Siekdamas įrodyti savo planų rimtumą, Adolfu (1889–1945) vadinamas žmogus paleido į lubas šūvį, tačiau šiuo jo pareiškimu niekas pernelyg nesusižavėjo. Vėliau įsibrovėliai mėgino sudominti alaus mėgėjus minėdami Didžiojo karo (1914–1918) generolo Ericho Friedricho Wilhelmo Ludendorffo (1865–1937) pavardę, tačiau nepasiekė jokio rezultato.

Kitą rytą Adolfas su bičiuliais nusprendė pražygiuoti miesto gatvėmis. Parado metu policijos ir kariuomenės pajėgos nukreipė į Adolfo draugus ginklus ir paleido ugnį. Žuvo net šešiolika perversmininkų. Daugelis buvo sužeisti.

Kai kas tvirtina, kad Adolfas, išgirdęs šūvius, iš karto krito ant žemės ir tik vienas E.F.W.Ludendorffas, kadaise į Rusijos imperiją išsiuntęs Vladimirą Iljičių (1870–1924) bei jo suguloves, šį kartą tauriai ir didingai ėjo link policijos užkardų.

Adolfo bičiulis, Pirmojo pasaulinio karo lakūnas Hermannas (1893–1946) taip pat buvo sužeistas. Jis pabėgo ir pasislėpė Austrijoje. Čia gydydamasis žaizdas Hermannas atrado morfijaus teikiamus malonumus.

Adolfas bandė slapstytis, tačiau greitai buvo pagautas. 1924 m. pavasarį prasidėjo perversmininkų teismas. E.F.W.Ludendorffas buvo žinomas, mėgstamas ir turėjo įtakingų draugų. Dar nė neprasidėjus teismo procesui buvo aišku, kad mitine aura apgaubtas generolas veikiausiai išvengs baudžiamosios atsakomybės.

Proceso metu jis pasirodė blankiai, tačiau visuomenei menkai pažįstamas Adolfas atsiskleidė visiškai naujame talentingo demagogo ir ugningo oratoriaus amplua. Teismo salė virto teatro scena, o procesas – spektakliu, kuriame Adolfas vis kalbėjo savo nesibaigiančius monologus išdavystės tema.

1924 m. balandžio 1 d. teismas baigėsi. Adolfas ir keletas kitų jo sėbrų gavo juokingas šešerių metų laisvės atėmimo bausmes, o likę jų bendrai išlipo iš balos sausi. Viešėdamas Landsbergo kalėjime, Adolfas ne tik džiaugėsi išaugusiu visuomenės dėmesiu, bet ir pradėjo kartu su kitais kaliniais kurti savo autobiografinį sąmonės srauto veikalą „Mano kova“ („Mein Kampf“).

Šiame grožinės literatūros opuse būsimasis fiureris išdėstė savo mintis apie pasaulį ir gyvenimą. Kaip ir Karlas Heinrichas Marxas (1818–1883), Adolfas tvirtino, kad gyvenime vyksta žiauri kova dėl materialinės gerovės.

Marksizmo tėvas ir jo pasekėjai teigė, kad tarpusavyje kariauja socialiniai sluoksniai. Šis karas, anot jų, baigsis tik išsižadėjus individualumo, privačios nuosavybės ir sukūrus naują žmogų, kuris atrodys, mąstys ir elgsis kitaip nei jo pirmtakai.

„Mano kovoje“ Adolfas bandė pateikti mintį, kad konfrontacija vyksta ne tarp socialinių sluoksnių, o tarp tautų ir rasių. Švariausia ir tyriausia, anot jo, yra vadinamoji arijų rasė, kuri degradavo fiziškai ir moraliai dėl kontaktų su nugalėtomis tautomis.

Žydams knygoje „Mano kova“ buvo skirtas ypatingas vaidmuo. Semitai, anot Adolfo, piktnaudžiauja kitų tautų sukurta gerove ir trukdo vykti natūraliai atrankai. Siekdamas pagrįsti savo teiginius, skyriuje „Žmonės ir rasė“ Adolfas minėjo vadinamuosius „Siono išminčių protokolus“.

Tai – trumpas dvidešimt keturių skyrelių lingvistinis ekskrementas, kuriame paslaptingi abstraktūs veikėjai kalbasi patys su savimi apie save pačius daugiskaitos pirmuoju asmeniu. Jie samprotauja apie pasaulio valdymą, žmonijos pavergimą ir priemones šiam tikslui pasiekti.

„Siono išminčių protokolų“ kilmę ir autorystę gaubia nežinomybė. Vieni teigia, kad šie tekstai yra tikri, o juos žmonijos laisvės vardan iš vieno Prancūzijos masono smegenų telepatijos būdu pavogė kažkoks moteriškos lyties „rasputinas“. Kiti juos sieja su Rusijos imperijos slaptąja policija Ochranka, įvairiais jos pareigūnais ir caro režimą išsaugoti siekusiu „Juodašimtininkų“ judėjimu.

Visuomenės teismui „Siono išminčių protokolai“ buvo pateikti Rusijos imperijos leidinyje „Transparantas“ 1903 m. Tuo metu baudžiava jau buvo panaikinta, o pramonės revoliucija įdiegta, tačiau nemenka dalis Rusijos žmonių vis dar vargo. Liberalesni bajorai ir praturtėję verslininkai reikalavo permainų ir daugiau teisių. Radikalūs kairieji taip pat šaukėsi reformų, o marksistų įtaka valstiečių ir darbininkų sluoksniuose vis labiau augo.

Senamadiškesni aristokratai, religiniai fundamentalistai, mistikai ir nomenklatūrininkai, prisidengdami silpnavaliu caru Nikolajumi II (1868–1918), siekė išsaugoti šimtmečius vyravusią autoritarinę santvarką.

Šio tikslo įgyvendinimui reikėjo paslaptingo, baimę keliančio priešo, kuriam būtų galima suversti kaltę dėl visų valstybėje vykstančių negandų. Po pasaulį išsibarstę, daugybę metų persekioti ir engti žydai puikiai tiko šiam vaidmeniui.

Praėjus daugiau nei dešimtmečiui, „Siono išminčių protokolai“ pasiekė Vakarų skaitytojus. 1921 m. Didžiosios Britanijos leidinyje „The Times“ pasirodė straipsnių serija, kurioje teigiama, kad „Siono išminčių protokolų“ pagrindas yra menkai žinomo prancūzų teisininko Maurice‘o Joly (1829–1878) feljetonas „Machiavelli ir Montesquieu pokalbis pragare apie XIX a. politiką“ („Dialogue aux enfers entre Machiavel et Montesquieu ou la politique de Machiavel au XIX e. siecle“, 1864).

Šiame kūrinyje autorius kaltino paskutinįjį Prancūzijos monarchą Napoleoną III (1808–1873) autoritariniais polinkiais.