Šiandien, minint Lietuvos Konstitucijos dieną, verta priminti, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika, kur žmogaus laisvė neliečiama ir niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas (20 str.), kur žmogaus asmuo neliečiamas, o jo orumą gina įstatymas (21 str.), kur žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, taip pat jo susirašinėjimas, pokalbiai telefonu ar kitoks susižinojimas, kur įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (22 str.).

Ar verta priminti, kiek žmonių Lietuvoje yra sekami, jų pokalbių klausomasi, jų laiškai skaitomi?

Dar Konstitucija liudija, jog piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus ir yra draudžiama persekioti už kritiką (33 str.). Čia tuoj prieš akis iškyla kalėjimų auksinius viešuosius pirkimus ir kitas blogybes atskleidusi buhalterė ir į milijonus kainavusios e. sveikatos trūkumus pirštu bakstelėjęs ministerijos pareigūnas.

Be to, Konstitucija byloja, jog valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose (39 str.). Ar tikrai? Pastarasis tėvų, vaikų ir jų teisių saugotojų trileris Kaune verčia tuo abejoti.

Kitaip tariant, Konstitucijos tiesos mūsų Respublikoje stipriai prasilenkia su realybe. Gal kas nors žino, kodėl?

Ir pabaigai lašelis nekonstitucinės Seimo romantiko Ramūno patetikos, kuris savo feisbuke šalia nerūpestingų ilgaausių nuotraukos užrašė: "Naisiai. Angelų ir triušių sala". Kone tobulas laimingos valstybės modelis, kur nereikia jokių konstitucijų.