APIE MEILĖS DIEVAITĘ IR NE TIK

Laikas nuo Trijų karalių, kai diena pailgėjo „per gaidžio žingsnį“, senoviniame kaime būdavo vadinamas Mėsiedu. Šis nelabai poetiškas pavadinimas iš tikrųjų reiškė smagų poilsio, linksmybių ir pramogų metą, besitęsiantį  iki pat Užgavėnių. Kada gi ūkininkas atsigaus nuo darbų, jei ne šiuo metu, – pernykščiai darbai pabaigti, naujus pradėti dar anksti. Na nebent į mišką malkų ar statyboms rąstų susiruošus. O merginos ir moterys – staklėsna, bet ar gali būti malonesnis darbas už audimą?

Per Mėsiedą dažnos būdavo jaunimo vakaronės su muzika, pasišokimu, rateliais ir žaidimais. Žemaitijoje jas vadindavo nibrėmis ir zuorėmis, Šiaurės rytų Lietuvoje – kuokynėmis, Vidurio ir Pietų – jaunimu ir gūžynėmis, Dzūkijoje – kalėduškomis. Prisišokus, prisidūkus, imdavo žaisti netikras vestuves. Lyg ir koks pasiruošimas tikrosioms, bet dabar viskas turi būti juokingai.

Kuris bus jaunasis ir kuri – jaunoji? Čia tai jau reikia „iškepti gervę“. Vienas iš smarkesnių vaikinų susuka rankšluostį kietu žiužiu ir pliekia per krosnies šonus, sakydamas: „Kepi, kepi gervę!“ Nuo krosnies atsiliepia: „Tegul kepi, kur nekepsi!“ Tas klausia: „Katras katro?“ Nuo krosnies viršaus kažkas pasako du vardus – vaikino ir merginos. Tuodu ir bus žaidybinių vestuvių jaunieji, tik pirmiausia reikia patikrinti, ar tinka į  porą. Susodina juodu ant suolo nugaromis ir duoda ženklą atsigręžti vienas į kitą. Jeigu pataiko abu ton pačion pusėn, bus pora, gali jau ir pasibučiuoti. Jei ne, gauna per šonus žiužiu. Tokiu būdu ir visas „vestuvinis“ pulkas suporuojamas. O kas liko vienas,  pabus kunigu...

Kodėl žaidime „kepama“ būtent gervė? Atsakymą išvysime per Užgavėnes: gervė – tai vienas svarbiausių persirengėlių vaikštynių dalyvių. Jos kaukę darydavo per išverstų kailinukų rankovę iškišdami gervės galvą ant pagalio su medinių balanų snapu. Tam kartais būdavo panaudojamas ir prieverpstės kotas. Įdomi „gervės“ vaidybinė funkcija: nagi pažnaibyti mediniu snapu merginas, ypač tas, kurioms jau, oi, kaip laikas tekėti. Kad neliktų dar metams, kaip kaimo aštrialiežuviai pasakytų, „ant pernykščių šiaudų“. Vidurio Lietuvoje per Užgavėnes gervių pulkelis vaikščiodavo visiškai atskirai nuo kitų persirengėlių, lankydamas tik tuos namus, kuriuose gyvena merginos. Ten numeta po plunksną, – skriskime kartu iš gimtųjų namų… Tokias vedybines užuominas per Užgavėnes daro ir gandro kaukė. 

Jeigu pataiko abu ton pačion pusėn, bus pora, gali jau ir pasibučiuoti. Jei ne, gauna per šonus žiužiu.

Štai ir aiškėja, kad po gervės plunksnelėmis slepiasi labai tikėtinas meilės, piršlybų ir vedybų dievaitės įvaizdis iš senosios baltų mitologijos ir religijos. Žemaičių dainoje „Lek gervė, lek gervelė“ kalbama apie šeimyninius rūpesčius – lizdo sukimą, vaikelių „vedimą“. Tarpušvenčio jaunimo žaidimas „Kepti gervę“ ir yra skirtas jaunų suporavimui. Tikroji gervė juk irgi geba sužadinti jausmus. Kaip būna ilgu, išgirdus rudenį sidabrinius gervių atsisveikinimo trimitus... O pavasarį nustebina gracingieji vestuviniai gervių šokiai, – jokie kiti paukščiai taip nemoka.

Tačiau dainose ši prakilni paukštė retai minima. Gal todėl, kad  mitinis įvaizdis turi būti nekasdieniškas, švytėti stebuklingomis spalvomis. Toks yra dainų  povas, žinomas ir daugelio kaimyninių tautų folklore. Žinia, lietuvio matytas kada kurio nors dvaro sode. Povas – tai įvaizdis iš jaunimo dainų. Pavyzdžiui, velykinių lalautojų dainoje girdime: „Tavo dvare didi dyvai, po žaliaisiais jovarėliais povos laksto, plunksnas barsto“. Ir žemaičių vestuvinėje dainoje skamba: „Atliekė povelis į rūtų darželį.“ Taigi meilės deivė į žemę nusileidžia kaip gervė, o per vestuves – ir kaip spalvingoji povė. Bet jos vardo tautos atmintis nebeišsaugojo: po Lietuvos krikšto griežtėjant papročiams, pirmiausia iš vaizduotės teko išmesti jausminės sferos dievybes. T. Narbuto raštuose minima meilės deivė Milda; deja, kituose šaltiniuose ar folklore šis vardas nesutinkamas. O populiarioji žiniasklaida Mildos vardą jau labai pasigavo...

Pavasarį  būdavo tradicinės  šventės, per kurias jaunimas galėdavo atviriau savo jausmus parodyti, švelnius žodžius išsakyti. Tai Pempės diena (kovo 19-oji, Juozapinės), Gegutės šventė (trijų brolelių rinkimas, raibajai užkukavus), antroji Sekminių diena, vadinama Ryteliu ar rytagonėmis. Ar betrūksta čia importinio Valentino ?

Nors meilės šiame pasaulyje nebūna per daug... Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šv. Valentino legenda ir tradicija radosi viduramžių Europos universitetuose. Studentai tądien rašydavo jausmingus laiškelius savo išrinktajai. O toji atsakydavo eilėmis. Dabar gi mobiliuoju telefonu siunčiami standartiniai logotipai... Gaila benunykstančios epistolinės tradicijos; juk laišką galima skaityti ir po 70 metų, graudinantis jaunystėje patirtų jausmų.

Mūsų tautos istorinei atminčiai žymiai svarbesnis yra ne Valentinas, o tai, kad vasario 14-oji yra Lietuvos vardo diena. Kvedlinburgo miesto vienuolyno metraštyje ties 1009-ųjų metų data parašyta, kad vasario 14-ąją Lietuvos pasienyje žuvo misionierius Brunonas su savo palyda. Pirmą kartą rašte, istoriniame dokumente paminėtas mūsų Lietuvos  vardas! Buvo išgirstas, – imta lankytis Lietuvoje, prekiauti, o vėliau, pamačius krašto turtus, ir grobti, kariauti. Visko būta per tą istorijos tūkstantmetį…  Tačiau rytinėje Baltijos jūros pakrantėje gyveno ne tik lietuviai. Dar Antikos rašytojai mini aisčius, neurus, gerulius... Šiandien sakome, kad kalbiniu požiūriu esame baltai, nuo neatmenamų laikų gyvenantys prie Baltijos jūros.

Įdomus sutapimas, –  vasario 14-oji yra ir mūsų „krikštatėvio“ vokiečių kalbininko Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmano gimimo diena. Prisimintinos jo gyvenimo datos: gimė 1811 m. vasario 14 d. Prūsijos kaimelyje Fürstenau netoli Elbingo (dabar Lenkijoje, vadinamas Kmiecinu). Studijavo G. H. F. Nesselmanas Karaliau¬čiaus universitete, kur vėliau ir  pats profesoriavo, dėstė rytų kalbas. Mirė 1881 m. taip pat Karaliaučiuje. G. H. F. Nesselmanas buvo labai plačios erudicijos mokslininkas. Parašė darbų iš sanskrito, persų, arabų, net turkų filologijos. Tačiau didžiau¬sią jo mokslinio palikimo dalį sudaro veikalai apie lietuvių ir prūsų kalbas; jis išleido ir labai kalbininkų vertinamą lietuvių-vokiečių kalbų žodyną. Baltais mus įvardijo 1845-aisiais metais.