Kas jau kas, bet vokiečiai moka skaičiuoti pinigus. Ypač savus. Štai, pavyzdžiui, šiomis dienomis buvo paskelbta informacija, kad gydytojai vis dažniau pacientus siunčia atlikti įvairiausius tyrimus, už kuriuos moka patys pacientai.

Per dvejus metus tas skaičius išaugo nuo 5,3 iki 26,2 milijono eurų (2012 m.). Gydytojai per metus uždirbo apie 1,3 milijardo eurų.

Tokius duomenis teikia Apžiūrų ir tyrinėjimų institutas prie Ligonių kasų. Pacientų nebestebina, kad jiems reikia mokėti už įvairias apžiūras, nepaisant to, jog jie turi sveikatos draudimą.

Problema yra kita: pacientams tiesiog neišaiškinama, kodėl jie siunčiami atlikti vienokias ar kitokias nepigiai kainuojančias procedūras.

Nustatyta, jog 59 proc. pacientų, sergančių glaukoma, 47 proc. atliekančiųjų kraujo tyrimus ir 40 proc. pacientų, įtariamų ankstyva vėžio liga, nebuvo suteikta tinkama informacija.

Tai, ką dabar rašau, – jokia slapta informacija. Tiesiog viešas interesas reikalauja mokesčių mokėtojams suteikti informaciją, kuri jiems yra nežinoma arba nesuprantama.

Vokietijoje dėl to niekas nekaltina pacientų. Tas, kuris siunčia apmokamam tyrimui, privalo suprantamai išaiškinti to tyrimo prasmę, esmę ir būtinybę. Gydytojų orumas nuo to nė kiek nenukenčia. Tai patyriau savo kailiu.

Kita vertus, čia, ko gero, būtų skandalas, kad gydytojai, siųsdami pacientus atlikti tyrimus privačiai, nutylėtų apie gautą legalų uždarbį. Juk pagarbos verti žmonės, uždirbantys nemažus pinigus ir dar mokantys mokesčius.

Vokietijos spaudoje buvo parašyta, kiek gydytojai uždirbo, siųsdami pacientus privatiems tyrimams. Tai pagarsino valstybinė įstaiga, beje, išlaikoma taip pat iš mokesčių mokėtojų lėšų.

Ir niekam čia neateina į galvą dangstytis jokiomis privačiomis ar komercinėmis paslaptimis.

Sunku pasakyti ir tai, kaip dabar susiklostys situacija Kipre. Velykų išvakarėse čia pagaliau buvo atidaryti bankai.

Ir kaip manote, kas pirmiausiai į juos plūdo? Žurnalistai. Patiems kipriečiams kažin ar lengva, juk pinigus, kuriuos dabar jie gavo iš Europos Sąjungos, anksčiau ar vėliau teks grąžinti. Ir nieko čia nepakeisi. Veltui, kaip žinoma, yra tik sūris spąstuose, bet pelei jis kainuoja gyvybę.

Na, o Kipras, valstybė, esanti Viduržemio jūros saloje, švelniai kalbant, kybo ant plauko. Euras – masinantis pinigas, pasirodė esantis lengvesnis nei sudžiūvęs medžio lapas. Paklauskite vokiečių, ar jie tapo laimingesni, nuolat gelbėdami nevykėlius Europos Sąjungoje?

Prieš tai buvo mestas gelbėjimo ratas Graikijai.

Tačiau lyginti šių abiejų valstybių nereikėtų. Kipras šiandien yra šalis, į kurią plūsta turtuoliai, ir pirmiausiai – rusų turtuoliai. Kipre dabar gyvena apie 800 tūkst. gyventojų. Maždaug 220 tūkst. turtingų turistų iš Rusijos kasmet aplanko salą.

Todėl nieko nuostabaus, jog turtingi turistai yra ne tik išsiilgę saulės, bet ir besislapstantys nuo mokesčių.

Teigiama, kad apie ketvirtadalį banko įnašų ir daugiau nei du trečdaliai užsienio investicijų į salą patenka iš Rusijos. Saloje vyrauja maži mokesčiai. Tai kaipgi čia vertinti tuos atvykėlius: tai oligarchai, nenorintys mokėti mokesčių Rusijai, ar tiesiog užsienio investuotojai?

Sakoma, kad Kipro sostinėje Nikosijoje esančiuose rusiškuose prekybos centruose galima nusipirkti rusiškų maisto produktų: raugintų agurkėlių stiklainiuose, rusiškų saldumynų, virtinukų, šprotų.

Rusai Kipre prisipirko namų, vilų, jie valdo radijo stotis ir laikraščius, jų žinioje yra mokyklos, kirpyklos, restoranai. Visur galima susišnekėti rusiškai. Būtų rojus žemėje, bet rusai savo pinigų nemėto vėjais.

Atplėšti Kipro nuo Europos Sąjungos iki šiol Rusijai nepavyko. Jei būtų atsitikę kitaip, Kipro kritimas būtų smogęs tiesiai Europos Sąjungos valstybėms. Lietuvai, ko gero, taip pat to smūgio nebūtų pavykę išvengti.

Kodėl Kipras vis dėlto lieka svarbi valstybė? Prie Kipro krantų yra didžiuliai gamtinių dujų telkiniai. Pavyzdžiui, prie šalies pietinės pakrantės esančių gamtinių dujų išteklių vertė siekia 650 milijardų eurų. „Gazpromas“ ir kiti energetikos milžinai mielai išnaudotų visa tai.

Rusija yra susidomėjusi Kipro sala ir kaip strateginiu tašku Viduržemio jūroje.

Kuriam laikui situacija Kipre aprimo. Europos centrinio banko direktorius Jörgas Asmussenas tikina, kad Kipro, kaip ir visų eurą turinčių valstybių, interesas yra vienas: būti euro zonoje.

O savaitraštis „Die Zeit“ savo ruožtu pastebi, kad prieš įvedant eurą Kipre nacionalinis pinigas lira buvo stabili valiuta.

Šiandien niekas negali pasakyti, kaip galėjo būti geriau. Aišku tik viena, kad 82 metus britų valdyta sala išgyvena didelius pokyčius.

Pinigai visada buvo, yra ir bus svarbus valdymo instrumentas. Tik vienas klausimas: ką dedame ant svarstyklių šalia pinigų: laisvę, nepriklausomybę ar sotų vienadienį gyvenimą?