Napoleonas pralaimėjo. Jo vietą Eliziejaus rūmuose užėmė „švelnusis socialistas“. Taip apibūdinamas François Hollande'as.

Matyt, dabar laikas būtų pažvelgti į šiuos rinkimus – ne tik į antrąjį turą, bet ir į pirmąjį. Kuo jie reikšmingi? Kas po jų Prancūzijoje galėtų pasikeisti. Kas gali pasikeisti Europoje, o gal ir visoje tarptautinėje arenoje?

F.Hollande'as į prezidento postą atėjo su šūkiu: „Laikas nustoti taupyti, reikia imtis gaivinti šalies ekonomiką, užtikrinti socialinę gerovę.“

Regis, F.Hollande'as metė pirštinę vokiečiams. Ar Europoje dominavęs „Merkozy“ duetas dabar virs „Merkollande'u“? Veikiausiai viskas bus gerai. Dabar kelti bangų Europoje niekas nenori, nebent graikai. Nuolaidos? Tikėtina, kad vokiečiai pernelyg nespaus Paryžiaus, o šis nesiims prieštarauti Berlynui.

Klausimas kyla dėl to, kad vokiečiai iš prigimties gyvena pagal išgales, kurios, žinoma, didelės, ir bet koks išlaidavimas šioje šalyje visuomenę piktina. O naujasis Prancūzijos vadovas mano, kad karpymas turi žengti koja kojon su ekonomikos augimu.

Šiaip F.Hollande'as nieko naujo nesiūlo. Apie karpymo ir ekonomikos augimo balansą kalba ne vienas Europos ekonomistas ir pirštu baksnoja į Graikiją, kurioje biudžeto karpymas sukėlė ekonomikos stagnaciją.

Ir vis dėlto, kad ir kas laukia Europos, įdomu pažvelgti į Prancūzijos politikos virtuvę.

Ir šiuo atveju įdomiausias pirmasis prezidento rinkimų turas.

„Radikalai laimėjo“, „Marine Le Pen triumfas“ – trimitavo ne tik Prancūzijos, bet ir daugelio Europos šalių dienraščiai.

Radikalai? Na, su išimtimi galime radikaliu laikyti Nacionalinį frontą. Klausimas, ar negalėtume N.Sarkozy pavadinti radikaliu, kuris bandydamas į savo pusę palenkti Prancūzijos dešiniuosius dažnai net pralenkė M.Le Pen.

Tačiau N.Sarkozy parodė, kad jis nesugeba, o ir nesugebės, konsoliduoti dešiniosios Prancūzijos visuomenės stovyklos.

Kyla klausimas, ar dešiniosios stovyklos nepavyks konsoliduoti M.Le Pen, ir po penkerių metų ši politikė netaps rimtu iššūkiu F.Hollande'ui?

Kodėl ne? Vadinamąją golistų partiją N.Sarkozy pavertė Sarkozy partija ir ryškaus lyderio joje kol kas nėra. Ar negalėtų įvykti istorinis dešiniųjų susijungimas? Galėtų, jei po kurio laiko Nacionalinio fronto nariams ir jo lyderei M.Le Pen pavyks pakeisti klijuojamą radikalų etiketę.

Svarbiausia, kaip jau ne sykį minėta, kad Nacionalinis frontas turi aiškią Prancūzijos raidos viziją, nors kol kas ši partija išlaiko gan griežtą toną imigracijos ir kitais klausimais.

F.Hollande'as? Jam ateinantys penkeri metais bus labai svarbūs.

Nuo to, kaip jam pavyks įvykdyti žadamas reformas, priklausys jo ateitis. Kol kas ryžto šis politikas nestokoja, nors ekspertai ir pabrėžia, kad jam teks taikytis prie dabartinių sąlygų tiek šalyje, tiek užsienyje.

Kita vertus, iki šiol F.Hollande'as buvo gan pilka pelė Prancūzijos padangėje, net galima sakyti, jog jis išrinktas tik dėl to, kad jo buvęs varžovas prancūzams įkyrėjo.

Pavyzdžiui, N.Sarkozy pirmtakas Jacques'as Chiracas buvo pragmatiškas politikas, o N.Sarkozy vis įsiveldavo į avantiūras. Vienas geriausių pavyzdžių – karinė kampanija Libijoje.

Taigi, rinkimai Prancūzijoje tikrai buvo istoriniai. Ir ne tik dėl N.Sarkozy pralaimėjimo, bet ir dėl to, kad jie parodė, jog tarp Prancūzijos elito gali įvykti reikšmingų pokyčių.

Žinoma, viskas priklauso nuo padėties šalyje. O jei F.Hollande'ui ir nepritrūks ryžto reformas įgyvendinti, jų rezultatai nebus greiti. Galbūt penkerių metų pakaks, galbūt ne?