Štai lygiai prieš metus teko paminti įsipareigojimus sąjungininkei Armėnijai, iškilus Kalnų Karabacho klausimui.

O pastarosiomis dienomis paaukotas dar vieno ilgamečio bendro, šįkart Sirijos siaubūno, auksinis sostas ir, tai labiausiai apmaudu, savo paties pozicijos Artimuosiuose Rytuose. Gerai dar, kad patį draugą B. al Assadą, parsigabenus į savo tėvoniją, pavyko apsaugoti nuo Libijos pulkininko M. al Gaddafio gėdingos lemties.

Ir visi šitie praradimai radosi tik dėl to, kad paranojiškai absoliutus prioritetas buvo ir išlieka Ukraina ir ukrainiečiai, kurių atkaklumas jau varo neviltį. Jų palaužti nepadeda nei kasdienis teroras, nei pagalbon pasitelkta mažojo Kimo kariauna.

Tik problema ta, kad chaosas, štai jau visai artėjant Naujiesiems, apėmė ne tik civilizuotą šalį žemiau 38-osios paralelės, bet ir Europą bei Artimuosius Rytus.

Pačiam Kimui gi pastarąją savaitę nemažai džiaugsmo suteikė kelių valandų pietinės kaimynės vadovo (demokratiškai išrinkto, beje) prezidentiniai karo padėties paskelbimo manevrai, kurie nejuokais papiktino laisvę vertinančius piliečius.

„Fašistinė diktatūra ginklais ir peiliais visoje Pietų Korėjoje sukėlė chaosą“, – pasigirdo iš komunistinio Pchenjano.

Tik problema ta, kad chaosas, štai jau visai artėjant Naujiesiems, apėmė ne tik civilizuotą šalį žemiau 38-osios paralelės, bet ir Europą bei Artimuosius Rytus.

Ir čia vilties suteikia svarbiausia chaoso savybė, nes tai toks darinys, iš kurio galiausiai turi rastis pasaulio tvarka, nepaisant paties chaoso griaunančios galios prigimties.