DĖDĖS JEFFERSONO TROBELĖ

Devynioliktasis amžius buvo Jungtinių Amerikos Valstijų augimo, plėtimosi, vystymosi ir stiprėjimo metas. 1796-aisiais naująją šalį sudarė viso labo šešiolika valstijų, o lygiai po šimto metų jų jau buvo keturiasdešimt penkios. Dėl Europoje ir JAV vykstančios industrinės revoliucijos ėmė sparčiai augti ir vystytis ekonomika, o Senajame žemyne savęs realizuoti negalintys bėdžiai pradėjo viltingai žvelgti į anapus Atlanto plytinčias žemes.

Jeigu žmogaus nepamalonindavo JAV didmiestyje teikiamos galimybės, jis visada galėdavo traukti į laukinę žemyno gilumą ir bandyti susikurti savo gyvenimą iš nieko. Kuo labiau Jungtinės Valstijos augo, tuo sparčiau aktyviausi šalies protai laužė savo galvas politiniais-egzistenciniais klausimais dėl valstybės ateities.

Kokia ji turėtų būti? Kaip ją reikėtų valdyti? Kokias naujoves būtina diegti ir kokio nebenaudingo šlamšto atsisakyti? Kokia turėtų būti šalies vyriausybė ir kiek ji galėtų kištis į žmonių gyvenimą? Ar negrai – žmonės? O moterys? Ar jiems reikėtų suteikti tokias pačias galimybes, kaip ir europidams vyrams? Ar tai nebūtų šios socialinės grupės teisių pažeidimas? Ar tai neprieštarautų prigimtinėms JAV idėjoms?

Šiaurinėse JAV valstijose įsitvirtinant moderniai pramonei, vergovės praktikavimas tapo atgyvena, tačiau Pietuose ekonomikos pamatą vis dar sudarė žemės ūkis, kurio varomoji jėga buvo ne migruojantys samdiniai, o fermos savininkui priklausantys juodaodžiai. Nereikia nė minėti, kad dauguma medvilnės, cukraus ir tabako augintojų į abolicionizmo šalininkų teiginius, akcentuojančius vergovės religinį (filosofinį) amoralumą, žvelgė skeptiškai. Be to, JAV visuomenėje kontroversiškų rezultatų sulaukė diskusijos dėl vergovės praktikos įdiegimo naujose po karo su Meksika (1846–1848) gautose žemėse.

Šiaurėje taip pat ne visi pozityviai vertino oriai iškelta galvą per pasaulį žengiančio, už savo gyvenimą atsakingo negro idėją. Daliai šiauriečių veikiausiai nerimą kėlė prielaida, kad iš nekvalifikuotos veiklos pragyvenantiems baltiesiems katalikams darbo rinkoje atsiras naujas stiprus varžovas, padarantis tą patį produktą už kone perpus menkesnį atlygį.

Iš pradžių baltieji pietų fermeriai jautėsi gana saugūs. JAV Konstitucijoje vergovės praktikavimo klausimas nebuvo išspręstas iki galo (mat beveik visi JAV tėvai kūrėjai patys turėjo vergų), tačiau radikalūs raginimai panaikinti šį verslo metodą vis stiprėjo. Teigiama, kad prie visuomenės aistrų kurstymo nemenkai prisidėjo ir to meto grožinės literatūros kūriniai.

1789 m. Didžiojoje Britanijoje gyvenęs juodaodis Olaudahas Equianas (1745–1797) išleido savo memuarus, o 1852-aisiais europidų rasei priskiriama kūrėja Harrieta Elisabeth Beecher Stowe (1811–1896) visuomenės teismui pristatė "Dėdės Tomo trobelę" ("Uncle Tom‘s Cabin"). Juodaodžio kūrinys iki šių dienų yra vertinamas teigiamai, pabrėžiama, kad jo autorius pats patyrė vergovės dalią, o štai baltosios darbą kritikavo net ir abolicionistai.

1854 m. kovo 20 d. JAV politinėje arenoje atsirado nauja ekscentriška jėga, įkurta buvusių vigų (Whig party) ir Laisvojo dirvožemio (Free Soil Party) partijų narių. Nors mūsų laikais popkultūra ir politiškai korektiški jaunuoliai yra įpratę tapatinti JAV respublikonus su fašizmu, o demokratus – su empatija ir tolerancija, XIX a. viduryje respublikonai pasisakė už šalies modernizavimą, o ne vienas demokratų protėvis į vergovės panaikinimą žvelgė itin skeptiškai.

1860 m. lapkričio 6 d. įvyko tai, ko iki tol labiausiai bijojo vergovę praktikuojantys pietinių valstijų plantatoriai. Tą dieną Fauno barzdą auginantis Respublikonų partijos atstovas, buvęs savamokslis krautuvininkas ir už vergovės panaikinimą pasisakantis teisininkas Abrahamas Lincolnas (1809–1865) tapo šešioliktuoju JAV prezidentu. Pietuose prasidėjo bruzdėjimas, ir nuo Teksaso iki Floridos ėmė sklisti kalbos apie atsiskyrimą nuo Šiaurės bei naujos savarankiškos valstybės įkūrimą. Teigta, kad šioje valstybėje visi būsią lygūs, savarankiški ir galėsią oriai, laisvai bei netrukdomai praktikuoti vergovę.

1860 m. gruodžio 20 d., dar neįvykus A.Lincolno inauguracijai, nuo JAV atsiskyrė pirmoji vergovę praktikuojanti narė – Pietų Karolina. 1861 m. sausio mėnesį apie atsiskyrimą paskelbė Misisipė (9 d.), Florida (10 d.), Alabama (11 d.), Džordžija (19 d.) ir Luiziana (26 d.). Teksaso valstija pasitraukimą iš JAV deklaravo 1861 m. vasario 1 d., o tų pačių metų vasario 4-ąją separatistų atstovai Montgomerio mieste (Alabama) paskelbė apie Amerikos Valstijų Konfederacijos įkūrimą.

Konfederacijos idėja skelbė, kad visos jos narės bus absoliučiai autonomiškos ir centralizuota valdžia spręs tik pačius fundamentaliausius, bendrą grėsmę visoms narėms keliančius klausimus (pvz., intervenciją iš užsienio). Konfederacija nepripažino stiprios centrinės valdžios, tad formaliu naujosios valstybės vadovu tapo Demokratų partijos narys iš Misisipės, buvusio JAV prezidento Zachary‘aus Tayloro (1784–1850) žentas Jeffersonas Finisas Davisas (1808–1889), kurio statulų ir biustų palikimo viešose erdvėse (ar iškeldinimo) dilema mūsų laikais vis dar audrina ne vieno tolerancijos riterio kraują.

Nepriklausoma šalimi pasiskelbusios Pietų Karolinos valdžia reikalavo, kad JAV kariai paliktų valstijos teritoriją, tačiau majoras Robertas Andersonas (1805–1871) atsisakė tai padaryti ir su savo žmonėmis persikėlė į Sumterio fortą (Čarlstonas, Pietų Karolina).

Ankstų 1861 m. balandžio 12-osios rytą, praėjus vos mėnesiui po A.Lincolno inauguracijos, pietiečių pabūklai į R. Andersono žmones atidengė ugnį. A.Lincolnui viešai paraginus dėti pastangas Sumterio forto perėmimui, apie savo atsiskyrimą paskelbė dar keturios valstijos – Virdžinija (balandžio 17 d.), Arkanzasas (gegužės 6 d.), Tenesis (gegužės 7 d.) ir Šiaurės Karolina (gegužės 20).

Susišaudymas Sumterio forte neturėjo jokios taktinės ar strateginės reikšmės, tačiau simbolinė prasmė abiem pusėms buvo visiškai aiški – Šiaurės Amerikos žemyne prasidėjo naujas karas.