Gerai įmitęs aukciono vedėjas skardžiai kaukštelėjo mediniu plaktuku ir užbosijo: „Teisingumas parduotas!“. Patenkintas nužvelgė salėje sėdinčius garbius ponus ir damas, mėgindamas atsirinkti, kuris jų įsigijo „Teisingumą“. Regis, už 20 rublių, gal net kiek pigiau.

Ne tiek svarbu už kiek ir kam tiksliai, tačiau I. Ilfas ir J. Petrovas savo nemariajame romane „12 Kedžių”, atsiprašau – Kėdžių, teisingumo simbolį – deivės Justicijos statulėlę prastūmė vikriai ir efektingai. “Vienas, du … Nėra daugiau norinčių? … Trys. Teisingumas parduotas!”. Viskas greitai, sklandžiai, be diskusijų.

Ar ne tokia dvasia vadovaudamasis nuosprendį dėl vadinamosios Andriaus Ūso bylos paskutinę lapkričio dieną priėmė Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas? Nepaperkamas ir nepaveikiamas mūsų šalies teisingumo sistemos elitas oficialiai paskelbė: remiantis A. Ūsui artimais liudininkais akivaizdu, jog nebuvo nei pedofilijos, nei paties pedofilo. Vadinasi, buvo doras verslininkas, nekaltai apkaltintas, žiauriai persekiotas patvorių minios – netgi privestas prie nervinio išsekimo, o vėliau netikėtai iškeliavęs Anapilin.

Tiesa, pačias A. Ūso žūties aplinkybes, kaip ir ne mažiau mįslingą Drąsiaus Kedžio mirtį, išsamiai tyrė kitos instancijos. Tąsyk didžiajai Lietuvos visuomenės daliai, netgi tai, kuri Garliavos mergaitės istorijoje besąlygiškai palaiko šalies teisėsaugą, pasirodė mažų mažiausiai neįprasta kaip vienas galingo stoto vyras nuskęsta pliumptelėjęs į užžėlusią balą pamiškėje. Kitas – paspringsta puslitrį degtinės užsikandęs žole. Neišmanėliai!

Skvarbiausi šalies juridinės sistemos protai jau ne kartą aiškiai pasakė: nieko neįprasto tose istorijose nėra. Išdėstė viską nuosekliai ir logiškai. Na, žinote - kartais taip nutinka. Eini žmogus gatve, o kur buvus, kur nebuvus pasiveja plyta ir vožteli per smilkinį. Tos plytos, be abejo, niekas nemetė. Jei būtų metęs, būtų nustatytas. O šiuo atveju, tiksliau atvejais, tai - tik nelaimingų aplinkybių sutapimas. Kaip ir tai, kad jos palaidojo du pagrindinius Garliavos istorijos veikėjus.

Sąmokslo teorijų kūrimas – šimtus, jei ne tūkstančius metų skaičiuojantis visuomenės įprotis. Arba įrankis, į kurį nespjauna nei prie Klonio gatvės pagrindinių herojų prisišlieję abejotinos reputacijos veikėjai, nei valstybės galingieji. Mergaitės dramą, trunkančią jau daugiau nei trejus metus, gaubė ne viena oficiali ir neoficiali versija. Panašu, kad jų nemažės.

Kol žmonės iš valdžios institucijų girdės formaliai logiškas, tačiau sveiku protu sunkiai suvokiamas tyrimų išvadas, tol klausimas: “Po kiek Lietuvoje teisingumas?“ skambės dar ne viename Teisingumo aukcione.