GAVRILA BUVO DEKABRISTAS

Daugelį dešimtmečių prancūzų karvedys Napoleonas (1769–1821) buvo laikomas tironu, despotu, uzurpatoriumi ir psichopatu, troškusiu valdyti pasaulį, o Rusijos bei kitų valstybių žmonės, kurių vaizduotę dirgino tariami korsikiečio gerbėjų planai grąžinti jį į valdžią, negalėjo sutramdyti savojo džiaugsmo dėl protėvių pasiektų pergalių Leipcige (1813) ir Vaterlo (1815).

Mūsų dienomis požiūris į Prancūzijos imperatorių yra kiek pasikeitęs. Nors pasakojimai apie jo nuotykius vis dar kursto paauglių, kulinarų ir psichiatrijos ligoninių pacientų vaizduotę, dviejų pasaulinių karų (1914–1918 m. ir 1939–1945 m.) bei kitų liūdnų XX a. įvykių mastas ir pobūdis užgožė Napoleono avantiūras, o šio veikėjo gyvenimą tyrinėjantys ekspertai pritaria prielaidoms, kad ne visi korsikiečio poelgiai buvę blogi.

Bene labiausiai liaupsinamas Napoleono nuopelnas – 1804 m. Civilinis kodeksas, kuriuo Apšvietos epochoje (XVII–XVIII a.) išsikristalizavusios idėjos įgijo aiškesnį apčiuopiamą pavidalą ir teisinę galią. Jame kalbėta apie visų piliečių vyrų lygybę (sic!), asmens ir susitarimų laisvę bei privačios nuosavybės neliečiamumą. Taip pat šiuo kodeksu buvo atsisakyta paveldimos bajorystės, luominių privilegijų ir praktikos, kuria ypatingą padėtį įgaudavo pirmagimiai vaikai, o pasaulietinės instancijos buvo atskirtos nuo bažnyčios.

Vykstant Napoleono karams, šiame teisiniame akte įamžinti principai išplito po nemažą Europos teritoriją, o dalis vėliau susikūrusių Lotynų Amerikos valstybių savo pagrindinius teisės principus taip pat šlifavo, pasiremdamos korsikiečio kodeksu, todėl galima teigti, kad Napoleonas ne tik siekė įtvirtinti politinę Prancūzijos įtaką Europoje, bet ir užsiėmė revoliucijos (1789–1799) idealų eksportu.

Rusija, kurioje iki pat šių dienų gyvi bizantiški valstybės valdymo principai, iškeliantys carą aukščiau visko pasaulyje, šiuos idealus išdidžiai atmetė, tačiau net ir atstumtos Apšvietos idėjos rado būdų įsiskverbti į pačią Euroazijos imperijos šerdį.

Ne vienas per karus su tuo pačiu Napoleonu į Vakarų Europą nublokštas Rusijos aristokratijai priklausęs jaunas karininkas turėjo progų patekti į tenykštės inteligentijos susibūrimus (kai kurie veikiausiai net buvo priimti į sąmokslo teoretikų erotines fantazijas kaitinančios Laisvųjų mūrininkų (Freemasons) organizacijos gretas), tad grįžę į tėvynę, šie maištingi idealistai atsivežė savo širdyse pasėtas paniekos baudžiavai ir caro režimui sėklas.

Taip susikūrė slaptosios Šiaurės ir Pietų draugijos, siejamos su Nikita Michailovičiumi (1796–1843), Sergejumi Petrovičiumi (1790–1860), Pavelu Ivanovičiumi (1793–1826) ir kitais asmenimis.

„Ir Sankt Peterburge yra karbonarų!“ – anot populiarios legendos, apstulbusiam carui Aleksandrui Pavlovičiui (1777–1825) pasakęs austrų diplomatas Klemensas Wenzelis Nepomukas Lotharas (1773–1859), turėdamas omenyje Vakarų Europoje veikusį slaptąjį judėjimą, kuriuo siekta absoliutinio monarchizmo panaikinimo.

1825 m. gruodį mirus Aleksandrui Pavlovičiui, jo brolis Konstantinas (1779–1831) atsisakė pretenzijų į sostą jaunesnio giminaičio naudai, tad Rusijos idealistai gavo progą perimti valdžią. Tų pačių metų gruodžio 26 d. imperatoriškiesiems būriams ruošiantis duoti priesaiką naujajam valdovui Nikolajui Pavlovičiui (1796–1855), grupė Slaptajai šiaurės draugijai priklausančių karininkų sukėlė maištą Sankt Peterburgo Senato aikštėje, o po kelių dienų jų bendraminčiai iš Pietų pabandė tą patį padaryti Vasylkivo mieste (dabartinė Ukraina), tačiau abu sukilimus žiauriai numalšino carui ištikimos pajėgos.

„Kokia valdžia yra Dievo duotoji? Valdžia, kuri nepriklauso nuo caro valios. Dievas visus žmones sukūrė lygius, ir kai Išganytojas atėjo į žemę, savo mokinius jis rinkosi iš prastuolių, o ne iš didikų ir carų. Ar Dievas myli carus? Ne, jis juos smerkia kaip liaudies engėjus. Dievas myli žmones. Kokia yra rusų liaudies ir jos kariuomenės šventa pareiga? Ji mums liepia atgailauti dėl mūsų vergiškumo, sukilti prieš tironus ir priespaudą, prisiekti, kad danguje ir žemėje yra tik vienas karalius, mūsų Viešpats Jėzus Kristus“, – štai kaip skambėjo Apšvietos epochos idėjų adaptacija, skirta rusiškai publikai.

Sunku pasakyti, ar tą gruodžio mėnesį sukilę idealistai turėjo šansų laimėti. Taip pat neįmanoma teigti, kad jiems nugalėjus, Rusija būtų buvusi kitokia. Jaunieji revoliucionieriai delsė, trypčiojo vietoje, vengė ryžtingesnių veiksmų, o vienas jų, Piotras Grigorijevičius (1799–1826), netgi įžūliai šovė į didiką Michailą Andrejevičių (1771–1825), caro atsiųstą perkalbėti sukilėlių.

Šiuo metu žinoma, kad sukilėliai veikiausiai būtų panaikinę baudžiavą, įvedę atstovaujamosios konstitucinės monarchijos santvarką ir pavertę Rusija federacinio pobūdžio valstybe, įtvirtinę žiniasklaidos, žodžio, tikėjimo laisvę, teismų viešumą, „gyvenimo minimumo“ užtikrinimą, uždraudę monopolį ir įteisinę visų piliečių lygybę prieš įstatymą.

Žlugus sukilimui, dauguma išgyvenusių idealistų buvo teisiami, o kai kuriuos, anot legendų, netgi teikėsi tardyti pats caras. Tiems, kurie nebuvo nubausti mirties bausme, teko sulaukti gyvenimo pabaigos Sibiro gilumoje.

„Ir kuo mažesnė buvo ta saujelė žmonių, tuo jie didingesni rodėsi, nors anas reikalas, kuriam jie buvo pasiryžę, nebuvo nei jų jėgoms, nei jų dvasios stiprybei, visgi laisvės dūžiai pasklido, tiesa, ne toliau nei per kelias mylias kelio, bet ir tai džiugu, kad jie apskritai skambėjo“, – skelbia Gavrilai Stepanovičiui (1793–1863) priskiriami žodžiai.