Gelžbetoninė kultūros logika

Pas mus visi žino: jeigu tu – iš Vilniaus, tai tu – svarbiausias visais gyvenimo atvejais. Jei net esi pats tikriausias idiotas.

Kad ši taisyklė yra tarsi neginčijamas dydis, byloja ir vienos beveik garsios rašytojos postringavimai apie tai, kad tikras vilnietis yra bent jau trijų kartų sostinės gyventojas. Visi kiti – tik plebėjai iš runkelijos pakraščių.

Šis identifikavimo pagal įsčių geografiją atradimas turbūt galėtų tapti naująja eugenikos formule, įkūnijančia kilmės higienos normas.

Į visas tas mieste atsidūrusių kaimiečių ambicijas galima būtų žvelgti kaip į pigius triukus su jūrų kiaulytėmis. Tačiau kai šita smegenų sumaištis virsta demaršu prieš kitus miestus, visa tai išlipa iš arogancijos rėmelių ir tampa gyvenimo klaida, skleidžiančia ne tik sumaištį, bet ir pačią tikriausią neteisybę.

Kaip kitaip galima įvardyti inteligentais save vadinančių ir 73 parašus surinkusių personažų kreipimąsi į Kultūros ministeriją, kad pinigai, kurie dabar paskirti "periferijai", liktų Vilniuje, kur esą telkiasi aukštesnės kokybės kultūrinis gyvenimas?

Kita vertus, toks susirūpinimas yra labai jau suprantamas, mat sostinė Kaunui visad pavydėjo Gintaro Patacko, o Klaipėdai – Vytauto Paukštės, Gintaro Grajausko ir Leonido Donskio. Per pastaruosius metus tas pavydas virto savita viešosios pagiežos tradicija, suteikiančia sostinės snobams progą kartkartėmis užsiiminėti kultūriniu ekshibicionizmu. Juk kaip kitaip įrodysi, kad apskritai esi. Asmenybių stygius šiuolaikiniame Vilniuje verčia reikštis asmenis, kurie meninę kūrybą imituoja mėgėjiškais pašnekesiais apie rubajatus, mantrą ir J.L.Borgeso aseksualumą. Suprantama, prie obuolių vyno butelio. Toks aktas dabar vadinamas kultūrinio gyvenimo koncentracija.

Tačiau šleikščiausia ne visa tai, o reikalavimas, kad už tuos snobiškus išsidirbinėjimus dar ir užmokėtų valstybė, nes tai esą – "kultūros rėmimas". Ir ne tik užmokėtų, bet viską atiduotų tiems, kurie esą pranašesni geografiniu požiūriu. Gelžbetoninė logika.