Palestiniečiai ir didžioji dalis tarptautinės bendruomenės mano, kad Izraelis turi leisti kurtis nepriklausomai Palestinos valstybei 1967 m. sienomis. Izraelis su tuo nesutinka, dažniausiai argumentuodamas saugumo klausimu.

Visgi, šiurkščiai sakant, ne šis teisinis ir politinis klausimas – esminis.

Pasak konfliktų teoretikų, būna trijų rūšių prievarta: struktūrinė, kultūrinė ir tiesioginė. Priminsime: struktūrinė – įvairiomis formomis pasireiškianti diskriminacija, kai vienos grupės neleidžia kitoms naudotis tokiomis pat galimybėmis. Kultūrinė – skirtumų ir neapykantos tarp skirtingų religinių, ideologinių ar etninių grupių skatinimas. Tiesioginė – fizinės jėgos arba psichologinio smurto vartojimas.

Palestinoje-Izraelyje pasireiškia visų trijų rūšių prievarta. Tiesioginė prievarta panaikinama lengviausiai. Bet tvarią taiką galima užtikrinti eliminavus visų trijų rūšių prievartą.

Ar tai Artimuosiuose Rytuose įmanoma? Įmanoma. Tačiau šiuo atveju reikėtų bandyti „perkirsti Gordijaus mazgą“. Kitaip sakant, kalbame apie vienai ir kitai pusei – Izraeliui ir Palestinai – sunkius, nors būtinus sprendimus: pirma – struktūrinės (ir tiesioginės) prievartos eliminavimą Palestinai priklausančioje teritorijoje; antra – kultūrinio veiksnio panaikinimą tiek Izraelyje, tiek Palestinoje.

Giluminis konflikto sprendimas – ilgas ir sunkus darbas, kuris neturi beveik nieko bendro su dabar vykstančiomis, pavadinkime, teisinėmis ir politinėmis batalijomis dėl Palestinos statuso ar juolab Izraelio ir Palestinos derybomis dėl nepriklausomybės.

Pradėti vertėtų nuo struktūrinės prievartos eliminavimo – įtikinti Izraelį liautis blokavus Palestiną ir stačius naujakurių miestus Vakarų Krante. Struktūrinės prievartos panaikinimas – gerovės kūrimas, pagarba žmogaus teisėms ir taip toliau – sumažintų tiesioginės prievartos tikimybę. Taip pat taip būtų statomas pamatas vystytis „kultūriniam dialogui“, pamažu likviduojant fundamentalius nesutarimus.

Ar Gordijaus mazgas bus perkirstas? Kol kas tuo sunku patikėti.