Rinkimai Irane, kaip prognozuota, bus konservatorių stovyklos kandidatų tarpusavio kovos arena.

Dalis Irano konservatorių – dabartinio šalies vadovo Mahmudo Ahmadinejado rėmėjai, kiti – lojalūs Irano vyriausiajam lyderiui ajatolai Ali Khamenei. Nesutarimai tarp šių stovyklų kilo M.Ahmadinejadui užsimojus išstumti dalį religinių veikėjų iš įvairių valstybinių struktūrų ir į šias pozicijas pastatyti pasauliečius iš šalies saugumo ir kariuomenės.

Tiesa, situacija pasikeitė, kai Ali Akbaras Hashemis Rafsanjanis, buvęs Irano prezidentas 1989–1997 m., netikėtai pareiškė, kad sieks būti vėl išrinktas. Taigi rinkimuose po šio sprendimo turėjo varžytis trijų stovyklų kandidatai: reformistai su A.A.H.Rafsanjaniu ir dvi konservatyvios stovyklos – M.Ahmadinejado ir ajatolos Ali Khamenei.

Štai čia pagrindinis skirtumas nuo praėjusių rinkimų, kur ietis rėmė reformistai ir konservatoriai. Pirmiesiems tada atstovavo Miras Hosseinas Mousavis, antriesiems – M.Ahmadinejadas.

A.A.H.Rafsanjanis rėmė M.H.Mousavį, mat pats 2005 m. pralaimėjo M.Ahmadinejadui, o vėliau kritikavo šio politiką. Visgi, dabar jam nebuvo leista kandidatuoti. Tačiau netikėtas A.A.H.Rafsanjanio sprendimas galėjo iš esmės pakeisti rinkimų eigą.

Kokių pokyčių galėjo atnešti A.H.Rafsanjanio pergalė?

Žinoma, šis politikas neplanavo keisti santvarkos Irane, nes buvo vienas jos kūrėjų. Labiausiai tikėtina, kad išrinktas Irano prezidentu A.A.H.Rafsanjanis būtų koregavęs dabartinį vidaus politikos kursą. Mat yra apibūdinamas kaip konservatyvus pragmatikas, palaikantis ekonomikos liberalizacijos kursą.

Beje, A.A.H.Rafsanjanis rėmė ir gan nuosaikią poziciją tarptautinėje erdvėje. Tačiau ar būtų reikšmingų pokyčių užsienio politikoje? Vargu, bent jau dėl Irano branduolinės programos, dėl kurios ginčų tarp Irano elito nevyksta.

Vis dėlto neabejotinai vertėtų tikėtis ramesnės nei dabar Irano retorikos. Ypač Vakarų ir Izraelio atžvilgiu.