Maždaug taip, perfrazuojant, galima apibendrinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymą apie K. Škirpą. Šį dokumentą kai kurie istorikai vadina kompromiso paieška.

Kompromisų menas buvo gerai įvaldytas sovietmečiu. Pokariu vieni kompromisų vedami ėjo tarnauti sovietams, užgyveno karjeras, butus, automobilius. Tie, kurie nėjo, žuvo pamiškėse.

Nurašome K. Škirpos antisemitinius pasisakymus. Esą visoje Europoje prieš Antrąjį pasaulinį karą sklandė antisemitinės nuotaikos – Lietuva niekuo neišsiskyrė.

Bandome pateisinti sunkiai suvokiamus dalykus. Dalis auditorijos pateisina ir Saliamutės poemą Stalinui (nes ji juk labai daug gražių eilėraščių parašė – ir apie Lietuvą, ir apie meilę, ir apskritai tos „garsiosios“ poemos prieš mirtį gailėjosi). Šios poetės gyvenimas – geras siužetas dramai, bet ar tikrai turėtume rodyti ją pavyzdžiu?

Bandydami pateisinti žmones, kurie nebuvo vien balti (tiesa, akinamai baltų itin retai pasitaiko), patys lendame į nepriimtinus kompromisus. Pateisiname kalbas apie žydų išvarymą iš Lietuvos, paskui pateisinsime realų jų išvarymą, o vėliau – ir jų žudymą. Pateisiname poemą Stalinui, o paskui pateisinsime ir Putiną šlovinančias giesmes. Neabejoju, esant tam tikroms sąlygoms, atsirastų ir Lietuvoje Putino apdainuotojų. Juk ir dabar daug žmonių vis rašo ir sako ne tai, ką iš tiesų galvoja: kažką piarina, kažką balina, kažkam kuria su realybe nieko bendra neturintį įvaizdį. Nejaugi jiems būtų sunku įtakingam ir turtingam naujam klientui padirbėti?

Taigi, taip žingsnis po žingsnio galime pateisinti nepateisinama. Tačiau ar tikrai to norime?