Ši mintis šiandien skamba ypač aktualiai. Ir, deja, dabar jau turime galvoti ne tik apie žiniasklaidos padėtį nedemokratinėse valstybėse, bet ir apie tai, kas vyksta mūsų namuose, Vakarų Europoje.

Nes žiniasklaidos pagrindai silpnėja ne tik ten, kur į ją nusitaiko valdžios kumštis. Demokratijose žiniasklaidos įtaka ir nepriklausomybė tirpsta tyliai – per reklamos rinkos pokyčius, algoritmus, kurie lemia, ką matome savo ekranuose, ir technologijas, kurios jau nebeskiria tikrovės nuo klastotės.

Pasaulinė reklamos rinka 2025 m. dar augs apie 6 proc. Tačiau daugiau nei 73 proc. iš jos visų pajamų atiteks skaitmenai. Spausdintinė žiniasklaida – Lietuvoje tai jau ne naujiena – toliau trauksis. Savo ruožtu televizija, Lietuvoje vis dar laikoma pagrindiniu reklamos kanalu (42,5 proc. arba 62,2 mln. eurų), panašu, jau galėjo pasiekti lubas. Eterio laikas parduodamas beveik visas, bet užsakovai reikšmingai mažina kiekius.

Interneto žiniasklaida, su 31 mln. eurų reklamos pajamų, auga stabiliai. Bet tai ne tik naujienų portalai. Visų pirma socialiniai tinklai ir paieška tampa pirmuoju reklamos biudžetų pasirinkimu. Ir ši tendencija šiandien rodo jau negrįžtamą kryptį – pinigai traukiasi iš tradicinių formatų į globalių platformų rankas.

Ir štai kur slypi labai rimtas pavojus: kai mažėja pajamos, žiniasklaida netenka galimybių investuoti į kokybę. Kokybiška žurnalistika kainuoja – reikia mokėti atlyginimus geriems ir patyrusiems žurnalistams, finansuoti žurnalistinius tyrimus, išlaikyti redakcijas regionuose, saugoti nepriklausomybę nuo interesų grupių. Kai biudžetai traukiasi, vis dažniau tenka rinktis pigesnius, paviršutiniškus formatus. Tai jau net ne ateities prognozė, tai tapo mūsų kasdienybe: kiekvienas euras, iškeliavęs į „Meta“ ar „TikTok“, nebegrįžta į vietos redakcijų biudžetus ir tokiu būdu mažina visuomenės galimybes gauti patikimą informaciją. Todėl labai siūlau nereaguoti tradiciniu „taip jiems ir reikia“ mūsų teisė į patikimą informaciją, patikėkite, yra labai svarbi, ir panašu, netrukus teks ją labai rimtai ginti. Ne tik nuo Putino.

Žinoma, problema nėra vien ekonominė. Socialiniai tinklai patys savaime formuoja kitokią informacijos vartojimo logiką. Pavyzdžiui, „TikTok“ architektūra sukurta taip, kad skatintų trumpas, emocionalias žinutes, veikiančias tarsi azartinių lošimų mechanizmas. Ši platforma labai greitai perprato naują šiuolaikinės visuomenės bruožą – trumpėjantį dėmesio laiką. Ji siūlo greitą pasitenkinimą – tai labiausiai ir primena azartinius lošimus. Reklamos užsakovams tai patogu, jaunimui patinka, bet mums, kaip visuomenei – labai pavojinga. Nes kontekstas prarandamas, lieka tik fragmentai, o jie dažnai veda klystkeliais. Kartais netyčia, o kartais labai sąmoningai.

Ar dar galime rasti tėvų, kurie vienaip ar kitaip nesusiduria su vaiko ir telefono santykiu? Vienose šeimose ribojamas laikas prie ekranų, kitose telefonas tampa dovana už gerą elgesį, trečiose nesibaigiantys ginčai kyla dėl nuolatinio „kabojimo“ internete. Ir būtent čia susiduriame su reiškiniu, kurį mokslininkai vadina „brain rot“. Nuolatinis, paviršutiniškas turinys sukelia kognityvinį nuovargį, silpnina dėmesį, trikdo miegą ir kuria priklausomybės ratą, iš kurio sunku ištrūkti. Lietuvoje psichologai jau kurį laiką įspėja: vaikai prie ekranų praleidžia gerokai daugiau laiko nei rekomenduojama, o pasekmės akivaizdžiai matomos mokyklose ir šeimose – augantis išsiblaškymas, menkstantys socialiniai ryšiai ir socialumas kaip toks apskritai, dėl to patiriama įtampa kasdienybėje.

Paradoksas akivaizdus: Kinija, kurioje įsikūrusi „TikTok“ valdanti „ByteDance“, savo šalyje jaunimui taiko labai griežtus ribojimus. Įvestas „jaunimo režimas“ riboja laiką, draudžia prieigą naktį, leidžia tik edukacinį turinį. O tuo metu Vakarų demokratijose tai paliekama rinkos savieigai, ir mūsų vaikai tampa įvairių platformų verslo eksperimentu.

Bet Europa, galima sakyti, jau bunda iš sapno ir jau reaguoja. Prancūzijoje parlamentinė komisija pasiūlė nepilnamečiams iki 15 metų uždrausti socialinius tinklus, o vyresniems taikyti „skaitmeninę komendanto valandą“.

Tokios iniciatyvos skinasi kelią ir platesniu mastu ES. Jos kyla ne iš teorinių diskusijų, o iš tragiškų šeimų patirčių. Štai kad ir paskutinis pavyzdys – „Kick“ platforma, kur transliuotojas buvo nuolat žeminamas ir galiausiai mirė. Prancūzijos prokurorai pradėjo tyrimą dėl galimo aplaidumo ir turinio moderavimo pažeidimų pagal Skaitmeninių paslaugų aktą. Skamba biurokratiškai, bet atkreipiu dėmesį: eksperimentas baigėsi žmogaus mirtimi. Tai parodė, kad platformos, kurios siekia išvengti savo atsakomybės už jose skleidžiamą turinį, kelia grėsmę ne tik psichinei sveikatai, bet ir gyvybei.

Ir tai nėra tik psichologinė, bet ir politinė problema. Socialiniai tinklai jau buvo pasitelkti manipuliacijoms – nuo „Brexit“ kampanijos iki Rumunijos rinkimų, kur „TikTok“ suteikė disproporcinį matomumą prorusiškam kandidatui. Dabar turime ir naujesnių pavyzdžių. Nepale „Discord“ tapo jaunimo politiniu įrankiu, per kurį „Gen Z“ organizavo protestus ir net surengė savotiškus „mini-rinkimus“, tiesiogiai paveikusius visuomenės nuotaikas bei valdžios krizę.

Algoritmai privilegijuoja emocijas, o ne argumentus. „Deepfake“ technologijos dar labiau griauna pasitikėjimą: visuomenė ima abejoti, ar dar įmanoma atskirti tikrą nuo netikro.

Bet, kaip minėjau, horizonte jau matome ir naujus ribojimus. „Meta“ paskelbė, kad nuo 2025 m. spalio nebeleis mokamos politinės, rinkiminės ar socialinių klausimų reklamos ES teritorijoje. Bet reklamos biudžetai niekur nedingsta – tikėtina, kad jie tiesiog persikels į „influencerių“ turinį. Politinės žinutės bus pateikiamos kaip asmeninė nuomonė ar gyvenimo būdo istorija, nors iš esmės atliks tos pačios reklamos funkciją.

ES reglamentas (TTPA) numato, kad politine reklama laikomas ir turinys, apmokėtas ar koordinuotas su politiniu tikslu. Todėl kovą dėl skaidrumo tiesiog teks perkelti į naują, sunkiau matomą lygmenį. Tai tik vienas pavyzdys, kad veiksmingus reguliavimo mechanizmus sukurti tikrai labai sunku. Nedemokratinėse šalyse, tokiose kaip Kinija, tai padaryti daug paprasčiau, bet mes žaidžiame pagal kitokias taisykles.

Lietuvoje ši problema taip pat juntama. Interneto žiniasklaidos asociacija įspėja, kad reklamos pajamos vis sparčiau teka į globalias platformas, o žiniasklaidos portalų auditorija prarandama beviltiškoje kovoje su anoniminiais puslapiais. Jie gali veikti be rekvizitų, platinti dezinformaciją ar plagijuoti profesionalų turinį, jį modifikuodami su dirbtinio intelekto pagalba. Tai mažina pasitikėjimą visa žiniasklaida, nepriklausomai nuo jos veiklos kokybės.

Europa šiandien stovi kryžkelėje. Socialiniai tinklai jaunimui gali tapti saugia, atsakingai reguliuojama erdve arba pavojų zona, kur kultivuojamos priklausomybės, psichologiniai sutrikimai ir melagingas turinys.

ES jau ėmėsi veiksmų – Skaitmeninių paslaugų aktas, Audiovizualinės žiniasklaidos direktyva, amžiaus patikrinimo programos. Bet sprendimai bus sunkūs: teks susitarti dėl amžiaus ribų, aiškiai apibrėžti žalingą turinį, kurti patikimas patikros priemones nepakenkiant privatumui ir užtikrinti, kad sankcijos būtų realios.

Bet tai šiandien yra labai svarbus klausimas: ar mūsų jaunimo skaitmeninė erdvė taps sveikos demokratijos pamatu, ar jos silpnąja grandimi? Nes šiandien demokratijos ateitis sprendžiama ne tik parlamento salėse ar naujienų redakcijose – ji sprendžiama ir mūsų vaikų ekranuose.