Labiausia stebina, kad tokios užuominos skriejo ne tik iš politikos gyvių, bet ir iš Verslo konfederacijos. Čia tai jau išvis sunku suvokti. Verslininkai ėmė politikuoti ramstydami Seimo opoziciją? O gal nauda, kurią verslas gauna iš kelių tiesimo, nebeaktuali?

Jei premjerė užsimojo pagaliau tvarkyti griuvėsiais tapusius strateginius tėviškės kelius, tokią iniciatyvą kažin ar reikėtų atakuoti pagiežingais įtarinėjimais. Tačiau galbūt opozicijos gėlynas slapta tikisi, kad vilkikai su 55 tonas sveriančiais „Leopardais“ prasmegs kur nors A1 magistralėje arba įlūš su visu avariniu tiltu kur nors į Paršupį, ir valdantiesiems tada bus labai labai gėda?

Gal nereikia ieškoti galvos protezo, kad galima būtų suvokti, jog priefrontės valstybėje, kokia esame, faktiškai visi keliai yra strateginiai. Visi jie turi būti lygūs kaip stiklas ir blizgėti, o už kiekvieną apsileidimo duobę turėtų grėsti baudžiamoji atsakomybė. Gi dabar, kaip jau neslepia pati I. Ruginienė, Kelių fondas, kuriuo taip džiaugėsi ana kadencija, yra tuščias. Jis – tik plevėsuojanti teorija, o ne priemonė įveikti infrastruktūros katastrofą. Ar ne dėl to šį lietingą rudenį kelininkai mokėsi laistyti vieškelius, užuot juos asfaltavę?

Tiesa, vis dėlto po kritikos dienraštyje truputį reikalai juda: remontuojamas net vienas A1 ruožas tarp Klaipėdos ir Kauno, po 30 metų imta tvarkyti ir kelyje Nr. 1922 nusidriekusi smegduobė Vosiškių kaime, iš kurio automobiliai neretai būdavo išgabenami ant katafalkų.

Tačiau to maža. Reikia strateginių sprendimų šitai tragedijai vienąkart įveikti, kad „Rzeczpospolita“ neaikčiotų, jog ten, kur prasideda Lietuva, baigiasi Europa. Čia, aišku, apie mūsų šūdinus kelius.

P. S. Seime jau dingsta paltai. Tobulėjame.