KAI VALDO ŽODYNO PAKOMISĖ

Lietuva visada buvo paradoksų ir kerinčio grotesko šalis. Štai praėjusią savaitę teismas vyruką nuteisė už tai, kad tas išsiliejo ant seksualinių menkumų rašydamas komentarus. Viename jų pavartojo dar visai neseniai buvusį puikiai legalų žodį „pederastas“ ir už tai gavo 2 tūkst. eurų baudą. Prokurorai reikalavo skirti tris tūkstančius, bet nuoširdi kankinio atgaila baudą sumažino iki dviejų.

Kaip galima suprasti, neturtinė žala nebus niekam atlyginta, nes nukentėjusiųjų arba nėra, arba jie, kaip tokiais atvejais dažniausiai būna, yra anonimai, pasislėpę po medicinine kokios nors organizacijos kauke. Ir neturtinė žala nėra įrodyta, kaip iš skriaudą patyrusiųjų reikalauja Civilinio proceso kodeksas.

Visi nemalonumai dėl to, kad dar šiemet balandį kažkokia Žodyno pakomisė nustatė, jog žodis „pederastas“ esą yra nevartotinas leidyboje, visuomenės informavimo priemonėse, komentaruose bei viešajame gyvenime.

Galima palyginti įverčius: 2 tūkst. eurų už komentare parašytą žodį, nors nukentėjusiųjų nėra, ir 1 tūkst. eurų už pasikėsinimą išprievartauti, kai yra konkreti smurto auka. Iš kur tokios disproporcijos mūsų jurisdikcijoje?

Tikras lingvistinis genocidas.

Praėjusią savaitę paskelbtas ir kitas teismo sprendimas, taip pat susijęs su pinigais ir seksualiniu polėkiu. Tik šįsyk teismas priėmė nuosprendį dėl pasikėsinimo išprievartauti moterį. Už sunkius nusikaltimus jau teistas J.S. atsiviliojo pažįstamą prie vieno prekybos centro ir pareikalavo nedelsiant išpuoselėti šiltus jausmus. Kai tai neįvyko, griebėsi kovinių veiksmų. Taip kartais elgiasi atstumti žinduoliai.

Kadangi tyrimo ėmėsi teisinga prokurorė, šitas kyokushin-kazanova atsidūrė teisiamųjų suole ir gavo beveik ketverius metus nelaisvės. Regis, viskas OK.

Tačiau nokautuoja nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis – 1 tūkst. eurų. Tik vienas niekingas tūkstantis už patirtą stresą, pažeminimą, baimę ir fizinį smurtą.

Galima palyginti įverčius: 2 tūkst. eurų už komentare parašytą žodį, nors nukentėjusiųjų nėra, ir 1 tūkst. eurų už pasikėsinimą išprievartauti, kai yra konkreti smurto auka. Iš kur tokios disproporcijos mūsų jurisdikcijoje? Ir mąstyme.

Ir dar. Kas apskritai gali drausti dalykus vadinti savais vardais?