Likusi Lietuvos dalis, anot ekonomisto, vis labiau primena pensionatą, kuriame darbingi ir darbą turintys žmonės jau tampa mažuma. Nes kas dar gali, išvažiuoja į didmiesčius arba emigruoja iš Lietuvos. Pagal pastarąjį rodiklį esame absoliutūs lyderiai tarp visų naujųjų ES narių. Lenkiame savo artimiausius kaimynus lenkus ir latvius, ką jau kalbėti apie Čekiją ar Slovakiją – skaičiuojant 1 tūkst. gyventojų, kaip nurodo Romas Lazutka, šias šalis per metus palieka vos vienas du piliečiai, o mes netenkame 15, o kai kuriais metais ir 27 gyventojų, skaičiuojant tūkstančiui.

Gal iš tiesų, kaip mėgstame padejuoti, kaimyninėse valstybėse klesti gerovė, o pas mus – totalus skurdas, verčiantis žmones krautis lagaminus? Estijoje gyventojų netgi daugėja – nors per metus ir išvyko 13 tūkst. estų, tačiau naujais namais mūsų šiaurinius kaimynus pasirinko 15 tūkst. žmonių. Tai suponuoja mintį, kad mūsų kompleksas prieš Estijos ekonominį "stebuklą" turi pagrindo.

Vis dėlto, panagrinėjus Eurostato duomenis, akivaizdu – šalių ekonominis išsivystymas labai panašus. Nors ir esama nežymaus Estijos pirmavimo, jis per menkas, kad taptų lemiančiu veiksniu, paaiškinančiu masinę lietuvių emigracija. Bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui, išreiškiamas perkamosios galios standartu, Lietuvoje – 75 proc. ES vidurkio, Estijoje – 76 proc., o Latvijoje – 64 proc. Lenkiame ir Vengriją, ir Lenkiją, vos keliais procentais atsiliekame nuo Slovakijos. Pagal kai kuriuos ekonominius rodiklius sparčiai artėjame prie visos ES vidurkio, bet žmonės ir toliau masiškai emigruoja.

Emigracijos reiškiniui paaiškinti dažniausiai naudojame marksizmo teoriją, kuri visą istorijos vyksmą grindžia išimtinai ekonominiais motyvais. Ir ignoruojame faktą, kad ne viskas žmogaus ir visuomenės gyvenime matuojama materialiniais bei finansiniais rodikliais. Ar įvertiname socialinių, kultūrinių ir ekonominių pastarųjų keleto dešimtmečių pokyčių visumą: nuo geležinės uždangos iki nevaržomos judėjimo laisvės, nuo planinės reguliuojamos gyvensenos iki neribotų galimybių, kartu ir absoliučios atsakomybės už save, ir dar politikos, etikos ir teisingumo iššūkius: biurokratijos viršenybė, solidarumo ir atjautos stoka, vienkryptė valdžios žmogui komunikacija, nesibaigiančios priešpriešos, skandalų eskalavimas.

Kiek daug aplink neigiamo fono: neretai atrodo, kad Lietuva ties ekonominės, kultūrinės, socialinės ir politinės apokalipsės riba.

Kiek daug aplink neigiamo fono: neretai atrodo, kad Lietuva ties ekonominės, kultūrinės, socialinės ir politinės apokalipsės riba. O televizijos laidoje "Emigrantai" ir spausdinamų emigrantų tekstuose – žymiai šviesiau. Ir skrendame būriais į šviesą. Trumpam sugrįžtame paskaitinėti neviešo asmens, pavyzdžiui, politiko žmonos neviešų asmeninių trumpųjų žinučių, ar paklausome apie politikės mamos asmeninį gyvenimą. O jei taip kiekvieno mūsų žinutes kas publikuotų? Nepasitenkinimo valdžia ir neretai savimi išraiška – lyg maitvanagiams atiduodamos sudoroti vis naujos aukos.

Paminant žmoniškumą, taip pritariant naudojamoms priemonėms, kurios gali atsisukti prieš bet kurį iš mūsų. Geriau kikenant tyliai atgal – ten saugiau, bent taip atrodo. Tyliai, nes dar pasišaipys kaip iš kokio garsaus mados guru po mokesčių patikrinimo.

Pradėkime nuo paprasčiausių dalykų: pagarbos savo kraštui ir jo žmonėms. Nuo pozityvaus teksto, komentaro ar siūlymo: neklysta tik tas, kuris nieko neveikia. Pradėkime kiekvienas nuo savęs. Saugi, pasitikėjimu ir teisingumu persmelkta emocinė aplinka lemia ne ką ne mažiau nei išlaidų ir naudos santykis. Susitelkime, kad mūsų valstybėje būtų daugiau supratimo, pagarbos ir teisingumo.