Reformos autoriai tikino, kad tik 2,8 proc. gyventojų mokės progresinius mokesčius, vadinasi, jokios rizikos valdžiai jie nesukels. Jie neatvairuos prie Seimo prabangiais automobiliais, nedaužys langų, nestreikuos. Rinkimų rezultatų jie nenulems. Tačiau jie gali nulemti kai ką daugiau.

Politikų lūpose jie buvo linksniuojami kaip nedaugelis – kažkas tarp nenaudėlių ir išrinktųjų. Ar jų pagrindinė pareiga visuomenei yra atiduoti didesnę pajamų dalį mokesčiais? Gal yra kur kas svarbesnė, tačiau nematoma jų misija?

Nedaugelis visuomenėje – tarsi atraminės ekonomikos rūmų kolonos, laikančios visą konstrukciją. Jos yra tvirtos, matomos ir turtingos. Kai kas nors ima jas ėsti, ardyti, skaptuoti – lyg kirmėlė medį – jos girgžda ir gurgžda, įspėdamos apie pavojų visai struktūrai. Tačiau kolonų girgždesys laikomas nepagrįstu verkšlenimu, jį linkstama ignoruoti ir kritikuoti.

Juk tos kolonos erzina ir užstoja vaizdą – atrodo, iš kur tokios pajamos, tokie užmojai? Visa paslaptis, kad nedaugelio pajamos atsiranda iš santykio su daugeliu. Jos gimsta iš sugebėjimo jiems tarnauti, pasiūlant geresnes paslaugas, pažangesnius sprendimus, patogesnį gyvenimą. Daugelis – tai tūkstančiai žmonių, kurių kasdienybė šiandien kokybiškai kitokia negu anuomet, kai visas reikmes tenkino vienas valstybinis monopolininkas.

Laikai, kai be pažinčių negalėjai gauti batų, o kavos malūnėlis buvo puiki dovana vestuvėms, liko praeityje ne savaime, o tik todėl, kad kažkas dieną naktį triūsia, kad turėtume visko, ko užsigeidžiame. Tam, kad galėtum virti sriubą, taisyti kriauklę ar montuoti baldus, kažkas jau turėjo pasirūpinti vamzdžiais, varžtais, daržovėmis ir instrukcijomis. Kiekvieno iš mūsų darbas remiasi nematomu darbų tinklu.

Tie, kurie daug uždirba, paprastai kuria su užmoju. Tačiau vienas lauke – ne karys. Todėl jie kuria darbo vietas daugeliui. Šimtus, tūkstančius darbo vietų. Gerai įrengtų darbo vietų, kuriose žmonės šiandien uždirba šešiskart daugiau negu prieš 20 metų (vidutiniškai 2 326 eurus).

Dar yra nedaugeliai, kurie gyvena iš investicijų. Jų pagrindinė misija – kad uždirbtos lėšos būtų investuojamos į kitus verslus, kurtų darbo vietas ir gerovę milijonams Lietuvos gyventojų. Jeigu mokesčiai neatgrasys šių žmonių iš Lietuvos, darbo vietų ir gerovės šalyje visiems bus su kaupu. Kartu atkeliaus žinios, patirtis, ryšiai – visa tai, kas Lietuvą veda į priekį.

Politikų lūpose jie buvo linksniuojami kaip „nedaugėlis” – kažkas tarp nenaudėlių ir išrinktųjų.

Aplink nedaugelį susiburia vidurinė klasė. Ji puoselėja atsakomybės ir savarankiškumo kultūrą, gimdo lyderius ir vadovus, kurie greitai auga konkurencinėje aplinkoje. Vidurinė klasė – itin dinamiška: ji spaudžia nedaugelius konkurencinga dvasia ir organiškai papildo jų gretas. Tad į valdžios signalą, siunčiamą nedaugeliams, pirma įsiklauso būtent vidurinė klasė. Jai ypač rūpi, ar verta judėti aukštyn – ten, kur valdžia pasitinka užkardomis. Į mokesčių signalą įsiklauso ir tie, kurie šiandien tik baigia mokyklas, universitetus ir svarsto, kur nukreipti savo kūrybinę energiją.

Nedaugelio pastangomis Lietuvoje veikia efektyvi gerovės didinimo ekosistema. Jie nuolat budi, užbėga už akių ekonomikos netikėtumams, prisitaiko prie krizių, iššūkių, posūkių. Taip greitai ir tyliai, kad daugelis net nenujaučia, kiek kartų jų įmonės likimas kabojo ant plauko, investicijų planai vos nežlugo, o svarbūs kontraktai – galėjo nutekėti į kitą šalį.

Darbo pasidalijimas visuomenėje yra ne tik tai, kad vieni gamina vilną, kiti – vyną. Pamatinis darbo pasidalijimas – tarp daugelio ir nedaugelio, kai vieni dirba prie konvejerio ar biure, o kiti rizikuoja tą konvejerį pirkti, nežinodami, ar bus kas perka juo slenkančius gaminius. Nedaugeliai neša nematomą naštą, privalėdami paversti begalinius iššūkius galimybėmis.

Būtent ši nedaugelio misija visuomenėje yra lemiama ir pagrindinė – ne sumokėti daugiau mokesčių perskirstymui, o sukurti gerovės kūrimo erdvę, ekonominį saugumą ir apibrėžtumą – daugeliui.

Atradus ir pripažinus šią misiją, visuomenė imtų labiau gerbti ir vertinti tuos, kurie sukuria gerovės daugiau, nes pasitarnauja daugeliui – darbuotojams ir vartotojams.

Kol kolonos stovi – atrodo, pastatas būtų erdvesnis be jų, jos tik trukdo vienovei. Tačiau kai jų nebelieka, ima braškėti visa, ką jos laikė, – darbo vietos, atlyginimai ir biudžetas.