Kadaise jau esu rašęs, kad vaikai Laisvės al. nelabai turi ką veikti. Dvi karstynės iš abiejų alėjos galų padėtį dar gelbsti, tačiau nei vaikiškų kavinių, nei žaislų parduotuvių ar kitokių atrakcijų.

Mano aštuonmetis Gabrielius vietoj žaislų parduotuvės įprato vaikščioti į „Tiger“, kur apstu visokių spalvotų niekniekių vaikams nuo penkerių iki devyniasdešimt penkerių. Vis dėlto, yra alėjoje viena vieta mažiesiems.

Štai ir dabar, kai vieni vyksta žavėtis augalais (pirmąsyk sužinojau apie Tarptautinę žavėjimosi augalais dieną), kiti sėdi lauko kavinėse, vaikai gali prisiminti Lėlių teatrą. Pastarasis švenčia 55-erių metų sukaktį, lydimą festivalio „Šypsos lėlės ir vaikai“.

Atrodo, kad čia tikrai šypsos ir vaikai, ne tik direktorius. Sunku suprasti, ko apskritai žmonės dirba tame teatre. Nei čia užsidirbsi, nei išgarsėsi, lieki scenos juodumoje, už kadro, nematomas. Reikia labai mylėti savo amatą, o tai neįmanoma nemylint vaikų. Tai, kad teatre lig šiol dirba kai kurie pirmojo spektaklio žmonės, tą meilę tikrai liudija. O tai, kad per visą pusamžį čia apsilankė pustrečio milijono žiūrovų, rodo meilę esant abipusę.

Neprisimenu savo pirmojo lėlių spektaklio, pirmojo neprisimena ir Gabrielius, pirmieji spektakliai žiūrimi dar tokio amžiaus, kai atrodo esantys gamtos dalis. Tik vėliau pastebimos lėlės, kurios būna keistos. Anot Gabrieliaus, keistos net jų kepurės. O kiekvienas keistumas, kitoniškumas, ugdo kūrybines vaiko galias. Du tūkstančiai Kauno lėlių, manytume, gerokai prisidėjo ugdant mažųjų kauniečių kūrybiškumą. Beje, jaunesnė karta dar gali aplankyti savo pirmąjį spektaklį, štai „Princesės gimtadienis“ repertuare jau dvidešimt dveji metai.

Šiandien tos lėlės su savo lėlininkais žygiuoja Laisvės alėja, labiau pratusia prie nuolatinių krišnaitų eitynių. Galime prisiminti ir sezonų atidarymus, kai būna smagu ateiti į miesto sodą pasimalti ir pasifotografuoti su vaikystės personažais. Yra niurnančiųjų, kad tos lėlės kasmet tos pačios, tačiau vaiko santykis su lėle kasmet vis kitas.

Nederėtų pamiršti ir Lėlių teatre veikiančios kavinės „Asiliuko sapnas“, į kurią galima užeiti bet kada, švęsti vaikų gimtadienius, visiškai pamiršus kitą madingą vaikiškų gimtadienių vietą – „McDonald‘s“. „Asiliukas“ kur kas geriau.

Matau, kad viskas, ką čia parašiau, panašu į reklamą. Visai nebūtinai. Tiesiog norisi pasidžiaugti tuo, kuo turi galimybę džiaugtis ir mūsų miesto vaikai. Tomis lėlėmis, kurių kepurės keistos.