Kažkada vienas verslininkas ir buvęs Kauno meras atkreipė dėmesį į „auksinę“ formuluotę: viešajame sektoriuje darbuotojai algą gauna, o privačiame – uždirba. Viešajame – dirbsi prastai, vis tiek pinigų duos, nes jie bukai semiami iš biudžeto. Privačiame sektoriuje prastas, nerezultatyvus darbas lems ne algą, o kelialapį į Užimtumo tarnybą.

Šią nelygybę padidino ir vis dar naujuoju vadinamas Darbo kodeksas, kuris įteisino diskriminuojančią tos pačios visuomenės narių skirtį. Pvz., viešojo sektoriaus atstovų atostogos – ilgesnės, jie turi daugiau privilegijų, tinginį čia sudėtinga išgrūsti iš darbo, o privačiame sektoriuje viskas gerokai griežčiau, taupiau ir racionaliau.

Kodėl taip tvirkinami vieni, o stigmatizuojami kiti? Todėl, kad kuriama neadekvati ateities visuomenė, kuriai į smegenis kemšamos visokios anomalijos: keturių darbo dienų savaitė, V. Solanas tipo radikalusis feminizmas, dviejų mamų šeima, lyties pasirinkimas, iškrypėliškumo dominavimas, asignavimai tiems, kurie nedirba.

Visa tai buvo taip įkyriai plėtojama, kad galų gale paaiškėjo, jog aktyviausia visuomenės dalis atsidūrė ekonominės segregacijos akivaizdoje. Biurokratizuotas mokesčių gavėjas įgyja teisę nurodinėti tiems, kurie tuos mokesčius moka, šalpa tampa populiariu vegetacijos stimulu, o sociumas pripranta prie šių disproporcijų taip, kad jos tampa „modernia“ kiaulėjimo norma.

P. S. Kai darbdavys sau moka mažiau nei samdiniui, tai tikrai nėra kapitalizmas. Tada kas tai? Reikėtų klausti bolševikų.