KODĖL DIDŽIOSIOMS PARTIJOMS TOKS REIKALINGAS PREZIDENTO POSTAS

Kai Sauliaus Skvernelio paklausė, ko jis negali padaryti būti premjeru, bet galėtų tapęs prezidentu, valstiečių kandidatas truputį koketuodamas atsakė: "Negaliu paskirti ministro." Aplinkos apsaugos ministro kandidatūros epopėja dar tebevyko, tad aliuzija buvo visiškai aiški.

Tačiau būkime sąžiningi – tikrai ne dėl galimybės be pasipriešinimo parinkti ministrą žūtbūtinai kaunasi didžiųjų partijų deleguoti kandidatai į prezidentus. Ir nors prezidento galias Lietuvoje neretai bandoma sumenkinti iki simbolinio, žmonių gyvenimų tiesiogiai neliečiančio vaidmens – "ai, jis ten už užsienio politiką atsakingas..." – realus pergalės prezidento rinkimuose prizas partijoms yra kur kas didesnis.

Valdžios vertikalė

Pirmą kartą nuo 1997 m. partijos turi galimybę anksčiau ar vėliau suformuoti visą valdžios piramidę. Didžioji dalis socialiniame tinkle "Facebook" šiandien apie rinkimus šurmuliuojančio jaunimo to gal net nežino, tačiau iki šiol Lietuvos istorijoje tai pavyko tik vieną kartą – tuometei LDDP, 1992 m. netikėtai laimėjusiai Seimo rinkimus, o jos lyderiui Algirdui Mykolui Brazauskui nugalėjus Stasį Lozoraitį prezidento rinkimuose.

Porą metų buvo valdžios monolitas, kurį puikiai apibūdino garsioji prezidento frazė "vsio zakonno". Ir nuo tada dar niekada trys svarbiausi valstybės postai nepriklausė vienos politinės partijos atstovams. Ir nors nei Konstitucija, nei joks kitas šalies įstatymas tokios "stabdžių ir atsvarų" sistemos nenumato, Lietuvai pavyko išvengti vienvaldystės, kuri, atsižvelgiant į politinės kultūros ir bendro susipriešinimo lygį, galėjo šaliai būti labai kenksminga.

Lietuvos politinė sistema turi pusiau prezidentinės respublikos bruožų. Prezidentas (su Seimo ar Vyriausybės didesniu ar mažesniu dalyvavimu) skiria ir atleidžia generalinį prokurorą, policijos generalinį komisarą, Valstybės saugumo departamento vadovą, teisėjus. Tad jo rankose yra anaiptol ne tik moralinė ir komunikacinė "vienintelio žmonių tiesiogiai rinkto valstybės vadovo" valdžia, bet ir gana apčiuopiama galimybė daryti įtaką politiniams procesams.

Tad suprantama, kad ir Ramūno Karbauskio valstiečiams, ir G.Landsbergio Tėvynės Sąjungai norėtųsi matyti savo simpatiką S.Daukanto aikštėje.

Reikalingas valdžiai išsaugoti

Rinkimus laimėjus S.Skverneliui, valstiečiai bent jau iki 2020-ųjų rudens įgytų absoliučią Lietuvos valstybės kontrolę. Tai, kad jie suskubtų ja pasinaudoti, abejonių, matyt, kyla nedaugeliui. Ši valdančioji dauguma pasižymi gebėjimu politinei kovai 100 proc. išnaudoti net tokius iš esmės nieko nelemiančius darinius kaip Seimo tyrimų komisijos ir jaučia gilią nemeilę oponentams. Tad sutelkusi rankose ne tik politines, bet ir teisėtvarkos galias, matyt, neišvengiamai nukreiptų jas tolesnėms savo pozicijoms įtvirtinti.

S.Skvernelio rinkimų štabo vadovo V.Bako reikalavimas reformuoti teismus, patyrus juose pirmus asmeninius pralaimėjimus, yra tik vienas pavyzdžių, kur link galėtų pajudėti Lietuva tokio scenarijaus atveju.

"Valstiečių" finansuotas ir deleguotas šalies vadovas padėtų LVŽS dar labiau įsitvirtinti politinėje arenoje, tad didelė tikimybė, kad tokia valdžios vertikalė išsilaikytų ir po 2020 m.

Norėtų susigrąžinti

Jei valstiečiams savas prezidentas praverstų išlaikant valdžią, tai Tėvynės Sąjungai toks taptų pamatu kuriant savąją valdžios vertikalę.

Visais įmanomais būdais telkti jėgas savo rankose – tokią patirtį konservatoriai jau turi. Galime prisiminti, kad ir 1997 m. jų pastangomis Prokuratūros įstatyme pakeistą generalinio prokuroro skyrimo tvarką, kai tokia teisė iš Prezidento (o juo tuo metu buvo A.M.Brazauskas) buvo atimta ir perduota konservatorių kontroliuojamam Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui. Taip gimė terminas "kišeninis prokuroras".

Tada kliūtimi valdžios vertikalei sukurti tapo prezidentas Valdas Adamkus privertęs atsistatydinti konservatorių Vyriausybės vadovą Gediminą Vagnorių ir gerokai apkarpęs partijos ryžtą. Nepartinis prezidentas tada pasirodė tiek nenaudingas partijai, kad viena jos lyderių Rasa Juknevičienė po keleto metų prabilo apie Konstitucijos 82 str., teigiančio, kad prezidentas turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose, keitimą. "Šis konstitucijos straipsnis, matyt, nėra gyvybingas. Gali atsitikti taip, kad ateityje jis bus pakeistas, nes vadinamasis nepolitizuotas prezidentas yra sunkiai įgyvendinama norma normaliai besivystančiose politinėse sistemose", – tąkart kalbėjo R.Juknevičienė.

Šiuo metu iki visos valdžios sutelkimo vienose rankose konservatoriams dar toloka – tai parodė ir anaiptol ne pergalingas pasirodymas Savivaldos rinkimuose. Tačiau jų kandidatės pergalė galėtų tapti taip ilgai lauktu katalizatoriumi.

Konservatorių atstovui įsikūrus Daukanto aikštės rūmuose, opozicijos ryšys su prezidentūra itin sustiprėtų. Kartu TS-LKD prezidentas galėtų tapti partijos įrankiu, siekiant pergalės 2020 m. Seimo rinkimuose. Tam prezidentas turi užtektinai galių – tiek komunikacinių, tiek ir organizacinių. Pirmųjų prezidentės metų euforija, matyt, atsilieptų ir ją iškėlusios partijos reitingams. Ir galiausiais turėtume tokią pat valdžios piramidę, tik jau nuo 2020 iki pat 2024 m., kai teks rinkti ir naują Seimą, ir naują prezidentą.

Dvi Valdo Adamkaus ir dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos partijoms neleido ir pasvajoti apie valdžios sutelkimą vienose rankose. Tačiau šį kartą, pirmą sykį per 22 metus, tokia galimybė atsirado ir valstiečiai su konservatoriais bent jau iki praeitos savaitės stengėsi ją kaip galima geriau išnaudoti, vengdami pernelyg prikišamų sąsajų su savo remiamais kandidatais. Viena kita Vytauto Landsbergio nuotrauka su Ingrida Šimonyte ir vienas kitas šimtas tūkstančių eurų iš valstiečių sąskaitos pervestas į S.Skvernelio rinkimų sąskaitą – štai ir viskas.

Bet neišlaikė R.Karbauskio nervai ir LŽVS lyderis karštai pasakė viską, ką galvoja, – kas valdo šalį, kas ją turėtų valdyti ir, kodėl prezidento postas toks svarbus ateities dėlionėse. Pasakė tai, po kuo, matyt, pasirašytų ir bet kuris iš konservatorių vadovų. Jei tik nebūtų gyvenimo jau pamokyti atsargumo...