KODĖL ROMAI LIETUVOJE SLEPIA SAVO TAPATYBĘ?

Praėjusią savaitę  Europa minėjo Romų holokausto atminimo dieną. Skaičiuojama, kad naciai ir jų vietiniai talkininkai nužudė apie 0,5 mln. šios tautybės žmonių.

Toliau diskriminuojami

Nuo nacių režimo nukentėjo ir vienas žymiausių romų sportininkų, Vokietijoje gimęs boksininkas Johannas Trollmannas-Rukeli. Dėl savo savito, vadinamojo šokančio kovos stiliaus jis laikomas modernaus bokso pradininku. 1928 m. jam buvo uždrausta dalyvauti Amsterdame vykusiose olimpinėse žaidynėse dėl nevokiško bokso stiliaus. 1933 m., stiprėjant nacių režimui, J. Trollmanas buvo pakviestas į bokso kovą, kurioje jam įsakyta kovoti vokišku stiliumi. J. Trollmannas nesutriko ir į ringą žengė kaip arijaus karikatūra – baltai miltais išpudruotu veidu ir kūnu, o plaukus nusidažęs blondinas. Tai buvo jo protestas prieš romų diskriminaciją. Tačiau bokso legendos likimas tragiškas – 1944 m. jis nužudytas Vitenbergo koncentracijos stovykloje.

Eglė Viskantaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Rugpjūčio 2-oji ir Lietuvoje atmenama kaip Romų genocido – samudaripen – atminimo diena. Per Antrąjį pasaulinį karą romai Lietuvoje patyrė sisteminį persekiojimą ir genocidą: buvo masiškai žudomi, išvežami priverstiniems darbams į Vakarų Europą. Tikslų aukų skaičių nustatyti sunku, tačiau skaičiuojama, kad nužudytas buvo kas trečias Lietuvos romas. Daugybė tyrimų rodo, kad ir šiandien romai išlieka viena iš labiausiai diskriminuojamų grupių Europoje. Lietuvoje jie susiduria su diskriminacija švietimo srityje, ieškodami darbo ir būsto. Tokioje nesvetingoje aplinkoje kyla klausimas: atskleisti savo etninę kilmę ar ne čia ir dabar, XXI a. Lietuvoje?

Atskleisti savo kilmę romui ar romei vis dar gali būti labai asmeniška ir sudėtinga patirtis.

 

 

Skaudūs slėpiniai

Dažnai romų tautybės žmonės pasmerkiami iš pirmo žvilgsnio, nes atpažįstami iš gymio, nors dalis romų yra blondinai. Dirbu dienos centre „Padėk pritapti“ Vilniuje, tad sutinku daug į gyvenimą įsikabinti bandančių jaunų romų.

Neseniai vienas jaunuolis pasakojo, kad naujoje mokykloje jis neatskleidžia, jog yra romas. Avramas džiaugiasi pagerėjusiais mokslo rezultatais ir teigia, kad nesigėdija savo etninės grupės, tiesiog  nutylėjimas lemia viena kova mažiau ir taip nelengvame gyvenime. Mergina romė pasakoja, kad darbe yra nuolat klausinėjama, iš kur atvykusi. Iveta atsako – atspėk ir tada sutinka su pirmąja jai pasiūlyta tautybe. Iveta pasakoja, kad žmonės, sužinoję, jog ji yra romė, pataria slėpti savo etninę kilmę. Kilmės nutylėjimas padeda išvengti diskriminacijos. Tačiau tai daro didžiulę neigiamą įtaką žmogaus psichinikos sveikatai ir rodo, kokioje nesvetingoje visuomenėje romams gyvename.

Išdidūs ir garsūs

Romų tapatybė gali veikti ir kaip galios suteikianti socialinė kategorija, kai priklausymas bendrai etninei grupei leidžia pajusti solidarumo ir bendruomeniškumo jausmą, galimybę puoselėti bendrą kultūrą, papročius ir kalbą.

Kai kurie romai drąsiai prisistato ir didžiuojasi savo tautybe. Ant jaunuolio bluzono užrašas „Čigonas“ – drąsus savo tapatybės dalies susigrąžinimas per neigiamą konotaciją turintį žodį. Visame pasaulyje vis dažniau žmonių grupės perima neigiamą etiketę ir paverčia ją pasididžiavimo ženklu. Lingvistinė melioracija yra procesas, kai stigmatizuojami grupės nariai perima menkinančią etiketę, kurią paprastai pasiūlo dominuojanti grupė. Toks procesas reiškia, kad stigmatizuojami grupės nariai sąmoningai ją vartoja, žeidžiantį terminą paversdami pasididžiavimo ženklu. Tačiau ir šiam procesui reikia saugios erdvės ir tapatybės savivokos, kad įgalintų save ir iš naujo apsibrėžtų savo tapatybę pagal savo sąlygas.

Iššūkių netrūksta

Atskleisti savo kilmę romui ar romei vis dar gali būti labai asmeniška ir sudėtinga patirtis. Nors vieni romai gali jaustis patogiai ir palaikomi dalydamiesi savo tapatybe, kiti gali susidurti su iššūkiais ir diskriminacija dėl visuomenės išankstinių nusistatymų ir stereotipų. Todėl labai svarbu sukurti saugią aplinką. Tai apima emocinės paramos, supratimo ir švietimo teikimą, siekiant kovoti su bet kokiais klaidingais įsitikinimais ar šališkumu.Istorijos vykusių persekiojimų pakeisti negalime, bet šviesesnę ateitį kurti padėtų mažiau nusistatymų, stereotipų ir diskriminacijos. XXI a. valstybėje niekas neturėtų jausti poreikio slėpti savo etninę kilmę. Kuo artimiau susipažįstame su žmonėmis ir kultūromis, tuo mažiau lieka vietos baimei ir diskriminacijai, tuo daugiau vietos drąsiai saviraiškai ir visaverčiam gyvenimui visiems.

Kraupi istorija

Rugpjūčio 2-oji – Tarptautinė romų holokausto atminimo diena. Lietuvos romų persekiojimas vyko nacistinės okupacijos, 1941–1944, metais.

Pagal 1923 m. Lietuvos Respublikos gyventojų visuotinį surašymą Lietuvoje (be lenkų okupuoto Vilniaus krašto) gyveno tik 284 romai. Labai tikėtina, kad ne visi tuomet Lietuvoje gyvenę romai dėl savo klajokliško gyvenimo būdo buvo suregistruoti. Tikėtina, kad Lietuvoje, priskaičiuojant ir Vilniaus kraštą, Antrojo pasaulinio karo metais galėjo gyventi apie 1 500 romų kilmės asmenų.

Lietuvos romų areštai buvo vykdomi vėliau negu komunistų, sovietinių aktyvistų ir žydų. Aktyviau romus persekioti pradėta tik nuo 1942 m.

Karo pabaigoje daugumą į Vakarų Europą išvežtų Lietuvos romų išlaisvino sąjungininkų (JAV ir Didžiosios Britanijos) kariuomenė. Nors romams buvo siūlyta pasilikti Vakarų Europos šalyse, jie vis dėlto grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą.

Kiek iš viso romų Lietuvoje buvo nužudyta nacių okupacijos metais, nežinoma. Galima spėti, kad nužudytųjų skaičius neviršijo kelių šimtų žmonių. Vytauto Toleikio teigimu, nacių okupacijos metais žuvo ne mažiau kaip 500, t. y. maždaug kas trečias Lietuvos romas.

Parengė dr. Arūnas Bubnys