Niekas neabejoja, kad Iranas galės pasigaminti branduolinę bombą. Jei bombos Teheranas dabar ir nekuria, tai kada nors turės galimybę tai padaryti.

Žinoma, naujos branduolinės valstybės atsiradimas pasaulyje nėra gera naujiena. Nors kartais sakoma, kad būtent branduolinis ginklas gali garantuoti patikimą abipusį atgrasymą, ir tai menkina konflikto tikimybę.

Bet ar čia slypi Irano problema, o gal ne?

Antai, Pakistanas savo branduolinį ginklą išbandė 1998 m. gegužę, praėjus kelioms dienoms po to, kai atominę bombą išbandė kaimynė Indija. Žinoma, pasaulyje kilo pasipiktinimas, bet ne isterija. O juk šios šalys – senos varžovės regione, ne sykį sprendusios tarpusavio reikalus ginklais.

Galiausiai Pakistanas – sudėtinga šioje šalyje būtų kalbėti net apie menką stabilumą. Ne sykį žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad branduolinis užtaisas čia gali lengvai patekti į nedoras rankas. Ar tai tarptautinei bendruomenei rūpi?

2006 m. Šiaurės Korėja pirmąsyk slaptai išbandė branduolinį užtaisą, 2009 m. – antrąsyk. Tarptautinė bendruomenė reagavo griežtai, bet irgi tik oficialiais pasmerkimais.

Taigi, branduolinį ginklą pasaulyje dabar turi ne tik Vakarų valstybės, Kinija, Rusija bei Izraelis, tačiau ir sunkiau prognozuojami veikėjai. Bet tokios isterijos kaip dėl Irano programos nėra.

Ar branduolinį ginklą turės Iranas? Gali būti. Ar tai gerai – retorinis klausimas. Kas nesvajoja apie pasaulį be ginklų?

Bet ar tikrai būtent šis faktas kelia Izraelio ir Vakarų susierzinimą?

Izraeliui regione Iranas, žinoma, rakštis. Jei dar Iranas bus su bomba – nieko gero. Nors atominės bombos Irane galbūt labiau bijo ne Izraelis, o Arabų šalys. Šiitiško Irano niekas regione pernelyg nemėgsta.

Visgi branduolinėmis bombomis niekas nesimėto. Prognozuoti branduolinį karą net Vidurio Rytų regione – apokaliptiška. Izraelis tai suvokia puikiai ir vargu ar iš tiesų labai bijo Irano branduolinės programos.

Kur šuo pakastas? Matyt, Palestinoje. Praėjusiais metais palestiniečiai ėmėsi pasaulinės nepriklausomybės kampanijos. Ypač aktyviai jie ėmė veikti Jungtinėse Tautose, reikalaudami nepriklausomos Palestinos valstybės pripažinimo teritorijoje, kurioje ji egzistavo iki 1967 m. Artimuosiuose Rytuose kilusio vadinamojo Šešių dienų karo.

Be to, palestiniečiai ėmė kalbėtis tarpusavyje.

„Fatah“ ir „Hamas“ praėjusiais metais sutarė pasirašyti taikos susitarimą. Organizacijos pykosi nuo to laiko, kai „Hamas“ laimėjo parlamento rinkimus 2006 m. sausį.

„Fatah“ ilgai bandė derėtis su Izraeliu, o „Hamas“ užėmė kategorišką poziciją žydų valstybės atžvilgiu ir laikosi jos iki šiol. Tačiau tai kita tema.

Pabaigoje – kuo čia dėtas Iranas? Tuo, kad, be Libane veikiančios „Hezbollah“, Teheranas yra ir vienas svarbiausių „Hamas“ finansų šaltinių. Nebus Irano – sunku bus „Hamas“.

Šią prielaidą įrodo gana tradicinis spaudimo, nukreipto prieš Iraną, priemonių paketas. Neįtikima, kad Izraelis būtų laukęs tiek laiko ir nesuduotų karinio smūgio Iranui.

Ekonominės sankcijos. Štai čia yra kiekvienos šalies, net tik Irano, Achilo kulnas. Iranas – stipri valstybė, tačiau sankcijos kiekvienais metais griežtėja. Šį kartą jos buvo nukreiptos į šalies energetikos sektorių – vieną jautriausių šalies sričių.

Tiesa, efektyvesnės, o gal ir galutinai gniuždančios jos būtų, jei prisijungtų Maskva bei Pekinas.

Tačiau tiek Rusija prieš rinkimus, o ir Kinija, vis dažniau demonstruojanti savo galią pasaulyje, kol kas aiškiai deklaruoja Irano nespausiančios. Nepamirškime, kad kinams Iranas – svarbus išteklių tiekėjas.

Vis dėlto diplomatija – galingas ginklas. Gal kinai ims ir nusileis?