Viskas prasidėjo dar gruodžio 30 d., kai aš skaitydama tekstą „Neišmeskite panaudoto tualetinio popieriaus. Neįtikėtini būdai, kaip galima jį panaudoti“, kuriame kažkodėl buvo nušalintojo prezidento nuotrauka, pamačiau skelbimą.

„Lietuvy, pakilk į kovą už tradicines, šeimous, toutines ir religines vertibes, kurios klestėjo taribiniais laijkais. Stop arogancijai ir žmonių kiršinimui!“ – rėkė skelbimas.

Viskas baigėsi tuo, kad aš surinkusi pateiktą numerį susipažinau su 58 m. Dziundzvaldu Birkaila bei dviem jo vaikais – 16-mečiu Birkpautu ir 8-mečiu Makštautu.

Šeštąją dešimtį baigiantis Dziundzvaldas tvirtino man, kad už visų pastarųjų ketverių metų negandų, tiek geopolitinių, tiek kiemo, tiek laiptinės lygmens slypi žydams-masonams tarnaujančios raganos, kurios, aukodamos juodąsias mišias ir „kyršyndamoz toutą“, skleidžia nesantaiką.

D. Birkaila man tvirtino turįs „labaj rymtų“ įrodymų savo žodžiams pagrįsti ir žinantis vietą, kur renkasi bei savo ritualus atlieka įtariamieji asmenys. Jis netgi teigė gavęs paties kunigo Maldeikos ir monsinjoro Edvardo Čikanavičiaus leidimą atlikti nelabųjų išvarymo ritualą.

Kartu su savo vaikais jis nusivežė mane automobiliu į gana atokų sostinės daugiabučių rajoną ir parodė į buto langą, kuriame neva susirinkę blogio jėgų sektantai rengia juodąsias mišias, bioseksualų ir pedofilų orgijas bei vartoja narkotikus.

„Ar jūs tikrai esate tikras, kad visa tai vyksta šiame bute?“ – paklausiau aš pono D. Birkailos.

„Pati pamatysi, užsidegs šviesos šiame bute ir degs tik jame vieninteliame. Aš čia važinėju jau trejus metus ir niekaip negaliu suprasti, kas ten vyksta“, – atsakė respondentas.

„O jūs nors žinot, kas ten tiksliai gyvena?“ – paklausiau savo respondento.

„Tas...“ – atsakė ponas D. Birkaila.

„Kas „tas“? – paklausiau pašnekovo.

„Nu, „tas“, – atkirto jis man susierzinęs.

„Vat, žiūrėkite! Užsidegė šviesos ir niekur kitur nedega, tik šiame bute. Vat, ką jis, pavyzdžiui, dabar daro?“ – prabilo 16-metis B. Birkpautas.

„Ką jys darou?“ – atkartojo jo broliukas Makštautas.

„Nutylkite abu daba! Ne su jumis dabar kalba žmoga“, – ant atžalų suriko patriarchas.

„O jūs nors matėte savo akimis „tą“? – paklausiau norėdama išsklaidyti įtampą.

„Mačiau“, – kiek nurimęs atsakė ponas D. Birkaila. „Nepatinka man „tokie“, – pridūrė patylėjęs.

„Kokie „tokie“?“ – paklausiau aš.

„Pažvelkite, kas vyksta pasauly. Viską žydai kontroliuoja. Jie visus kiršina, visur įsiskverbę, net Trampou žentas ir tas žydas. Visi tie vis kišą mums tą Ukrainą, tuos skiepus ir kišą. Sukiršino mus su rusais, baltarusiais ir kinais. Susvetimėjimas. Mano giminaičiai man vis kartoja, kad aš debilas ir nusišnieku, o taribineis laikaijs šito nebuvo... Kaip visą šitą galima paaiškinti? Satanistai ir raganos už visko slypi, ir žydai, ir gotai. Aš tau sakau, pati pamatysi“, – paleido tiradą mano respondentas.

„Taribiniais laikais šito nebuvo. Man tętyz pasakojo. Su visais susipikom“, – pakartojo jo vyresnėlis B. Birkpautas.

„Ką jis daro?“ – vėl pakartojo jo broliukas.

„A jūs nutilsit?!“ – vėl užriko šeimos galva ant savo atžalų.

Laikas bėgo, šviesos mūsų stebimuose languose vis degė, tačiau nieko įdomaus nevyko.

Staiga automobilio savininkas įjungė radiją, kuris transliavo liaudies dainų ir šokių laidą.

„O gražulė ties Gargždais sau smagiai kakoja...“ – dainavo radijas.

„Girdėjote švėkšniškių šokių kapelos „Pisk bobai į snukį, bo ateis rudenėlis“ pasirodymą. Uch, davė vyrai“, – pračiulbo vedėja.

Staiga mano pašnekovai pamatė, kad šviesos bute užgeso, ir mes automobiliu pradėjome sukti ratus aplink visą daugiabutį.

„Jie, matyt, perkėlė ožio aukojimo ritualą į kitą kambarį. Pamatysite, netrukus kitame namo gale įsijungs šviesos...“

Šviesos iš tikrųjų įsijungė kitame daugiabučio gale, mano pašnekovas galiausiai išlipo iš automobilio ir nurūko į laiptinę, o aš, įjungusi išmaniojo filmavimo kamerą, puoliau paskui jį.

Nubėgęs prie buto, kuriame plieskė šviesos, jis puolė daužyti duris, spaudyti skambučio mygtuką ir rėkti: „Apaštalės Virygos, blaivybės ir kiauliškojo apsirijimo globėjos vardu reikalauju atidaryti duris Viešpaties tarnams. Viešpats jus nubaus, pamatysite! Vėl klėstės toutinės, šeimos vertibės. Jūsų ožys bus nubaustas už aroganciją ir žmonių kiršinimą!“ – jis vis daužė ir daužė duris, tačiau šios taip ir neatsidarė.

Galiausiai mes grįžome į automobilį ir pamatėme, kad šviesos bute išjungtos.

„Išsigando, matyt. Na, nieko, aš dar prigriebsiu juos“, – sušnypšė ponas D. Birkaila.

„Bolšyje goroda...“ – staiga suskambo filmo „Brat2“ dainelė iš B. Birkpauto išmaniojo, o pats jo savininkas sėdėjo nutaisęs tokią išraišką, kokią dažniausiai nutaiso buduliai, klausydamiesi rusiškos muzikos, neva „be galo rimtą“, dvasingą ir viską apie „tikrą gyvenimą“ žinančio žmogaus miną.

„Jie, beje, žydai ir palaiko Ukrainą“, – pasakiau jaunuoliui.

„Pofik“, – atsakė šis, tačiau aš iš jo nuleistų akučių supratau, kad jam anaiptol ne „pofik“. Jis norėjo padaryti įspūdį savo tėtušiui, tačiau dėl žinių stokos ar įgimto bukumo absoliučiai apsikvailino.

„Ar matai, kad nuliūdinai vaiką?“ – netikėtai ant manęs užriko ponas D. Birkaila. „Eik iš čia. Nepatynki tu man!“ – rėkė jis.

„Jūs ir neprivalot mane mėgti“, – atsakiau.

„Nieko nesuprantu, ką tu čia šneky. Eik tiktais“, – sušnypštė jis.

Gūžtelėjau pečiais ir išėjau.