Neabejoju, kad kiekvienoje savivaldybėje nemažą dalį tarnautojų sudaro sąžiningai dirbantys piliečiai, tačiau neprieštarausiu ir visuomenėje vyraujančiai nuomonei, kad didelė dalis savivaldybėse dirbančių valdininkų – vagys ir niekam tikę tinginiai.

Gyvenime nebūna vien juoda ar balta. Todėl ir tarnautojus derėtų skirstyti į geruosius, kenkėjus, prisitaikiusiuosius ar šiaip slunkius. Su pastaraisiais savivaldybių vadovai turėtų dirbti ne mažiau nei su kyšininkais, nes koją už kojos vos velkančio valdininko vaizdas piliečio pasąmonei iškart duoda signalą, kad jam reikia kyšio. Gal slunkius jo ir nenori, bet kai kyšis bus brukamas penkias dienas per savaitę, vargšelis palūš, o po kelerių metų susirgs nepagydoma liga – kyšiomanija.

Šią ligą galėtų padėti išgydyti piliečių aktyvumas, tačiau mes drąsūs tik tada, kai legendas apie kyšininkaujančius vingių jonus pasakojame vieni kitiems. O kai reikia parašyti oficialų skundą, drąsa kažkur dingsta ir kitą dieną vėl lenkiamės, šypsomės ir kyšį nešame tam, kurį laikome niekšu.

Padėtį galėtų pakeisti sąžiningi tarnautojai, tačiau šie pernelyg užsiėmę, nes turi tempti ne tik savo, bet ir tinginių naštą ir prieš kolegų klystkelius užmerkia akis, juk mums seniai įskiepyta, kad skundimas – labai blogas būdo bruožas. Gal būtų laikas pabusti ir parodyti tuos, kurie žemina tarnautojo vardą?

Labiausiai gaila tų darbuotojų, kurie savivaldybių duris pravėrė trykšdami entuziazmu, noru nuveikti kažką svarbaus savo miestui, tačiau pateko tarp slunkių ir susirgo tinginyste bei abejingumu, kurie, kaip ir žiovulys, užkrečiami.

Dėl apatiškų kolegų nieko doro nuveikti negalintieji ir su tuo susitaikyti nenorintieji trenkia durimis ir išeina. Vis dėlto trankyti senos darbovietės durimis gali tik tada, kai gali atverti naujos. O tokia galimybė nusišypso ne kiekvienam. Todėl savivaldybės koridorius ir trina daug sugebantys, bet nieko pakeisti negalintys tarnautojai su trijų aukštųjų mokyklų diplomais.