LEFTISTŲ LAUŽAS J. MARCINKEVIČIUI

Po kokių dešimties metų, o gal užtektų ir penkerių, bus labai įdomu pamatyti, kokie garsūs, iškilūs, o svarbiausia – Lietuvai pasitarnavę – bus tie grafomanai, ar save visuomenės veikėjais vadinantys aktyvistai, taip uoliai menkinantys ir trypiantys poeto Justino Marcinkevičiaus atminimą...

Neįtikėtina stebėti, kaip po tiek nepriklausomos Lietuvos metų, naujoji leftistinė (kairiųjų liberalų) iniciatyva perrašinėti istoriją ar, pagal dabartinį supratimą bei etines normas, pervertinti istorines asmenybes įgauna tokį pagreitį mūsų šalyje. Ir tai vyksta šalyje, kuri dar gerai prisimena, kas yra sovietmetis. Ta leftistinė sėkla, kurią bandėme rauti kartu su dainuojančia Sąjūdžio revoliucija, kartu su Mažvydo „LIE-TU-VA“, įaugusi į mūsų kraują taip giliai, kad ima ir vėl prasiveržia naujomis formomis. Nors iš esmės tai yra tas pats komunistinis bandymas primesti visiems savo ideologiją, kurioje istorijos ratą suka „liaudis“, o ne asmenybės. Ideologiją, kurioje viešpatauja vidutinybės, siekiančios nuvainikuoti tautos didvyrius ir sumenkinti istorinius įvykius. Saugiai sėdint ant sofos su „McDonald’s“ kavos puodeliu, naudojantis kapitalistų išrastu wifi ir iphone telefonu lengva moralizuoti ir aiškinti, kaip reikėjo gyventi sovietmečiu, ar kaip laimėti pasaulinius karus.

Ta pati sovietinių pilkų vidutinybių, gyvenime taip nieko ir nesugebėjusių pasiekti, vienybė prieš gabesnį, talentingesnį, kūrybiškesnį. Ir ta vienybė bauginanti, nes šiais moderniais laikais per socialinius tinklus ji plinta kaip raudonasis maras, ieškantis naujos aukos „teisinguolių“ laužui. Į tą bendrą chorą įsilieja ir tie, kurie net neįsivaizduoja, ką reiškė gyventi sovietmečiu (net neabejoju, kad dauguma būtų visiški partiniai prisiplakėliai!), ir tie, kurie pačiame sovietmečio žydėjime buvo apolitiškai korektiški, dėstę mokyklose ar universitetuose tas pačias tiesas, dėl kurių dabar plaka Justiną Marcinkevičių. Šiame leftistiniame chore kol kas neišgirdau nė vieno disidento balso, nors būtent jie vieninteliai turėtų tam moralinę teisę.

„Aš geriau būsiu tyliai teisus, negu garsiai teisingas“, – rašė J. Marcinkevičius.

Savo iškalbinga tyla Poetas jau pastatė paminklą Lietuvai. Ar Lietuva turėtų pastatyti paminklą jam? Jam nereikia paminklo – jo atminimas – ne granito ar bronzos formoje, o jo Žodyje. Ir Lietuva visada bus dėkinga, kad sudėtingoje savo istorijos situacijoje, vaduodamasi iš sovietmečio, turėjo savo dainių, įkvėpusį ir teikusį viltį atgauti LAISVĘ.

Tik, pasirodo, prie dabartinės politinės konjunktūros prisiplakusiems Justino Marcinkevičiaus kritikams jau kliūva ir Sąjūdžio himnu virtusi Eurikos Masytės dainuota „Laisvė“. Nežinau, ar labai nustebčiau, jei dabartinei daugumai ilgiau užsibuvus valdžioje, ilgainiui valstybinių švenčių koncertuose „Laisvė“ apskritai būtų ignoruojama, o ten, žiūrėk, ir vadovėliuose J. Marcinkevičiaus eilėraščiams vietos neliktų.

Tik paraginčiau kiekvieną primityvą, šiuo metu metantį akmenis į Justiną Marcinkevičių, atsakyti bent į vieną klausimą – ką aš pats svarbaus nuveikiau Lietuvai, kad mane kas nors prisimintų?

„Koks ilgas kelias nuo A(š) iki Ž(mogus)“, – rašė J. Marcinkevičius. Deja, ne visiems duota jį nueiti.