Kad nebūčiau įtarta šališkumu, iš karto pasisakau, kad mano pavardės galūnė -a – ne dėl siekio padaryti neigiamą poveikį mūsų kalbiniam ir kultūriniam tapatumui, o todėl, kad yra nelietuviškos kilmės. Beje, tokią galūnę turi daugybės tautų, ne tik rusų, moteriškos pavardės, tad be pagrindo gąsdinimai, kad su -a mus bandoma rusinti.

Prieš tai baiminomės, kad sulenkėsime, jei pavardėse leisime w, x ir q raides. Tačiau per dešimtmečius užsitęsusius ginčus, privedusius net prie tarpvalstybinių nesutarimų, jos tapo labiau aktualios ne Lietuvos lenkams, o lietuvaitėms, ištekėjusioms už užsieniečių. Joms tekdavo įrodinėti, kad yra savo vyrų žmonos, nes pavardės panašios, bet netapačios, ir teisę į savo pavardę ginti net teismuose.

Dešimtmečių prireikė ir išsikovoti pavardes be -ienės, t. y. rinktis, ar nori būti paženklintos, kad jos ištekėjusios. Gal archajinėje bendruomenėje tai buvo svarbu, bet šiuolaikinėje – ne.

VLKK tikina, kad siūlymas dėl galūnės -a nedera su lietuvių kalbos tradicija. Tačiau juk bėgant metams kai kurios tradicijos lieka tik muziejuose. Gal jame jau vieta ne tik draudimams turėti su vyru ar tėvu tokias pačias pavardes, bet ir vaikų kankinimui, verčiant juos kalti bąla, bet balo, sąla, bet salo, gvęra, bet gvero ir t. t.? Ar būtume prastesni lietuviai, jei nebeverstume kompiuterizuotos šiuolaikinės visuomenės naudoti tik „tautiškas“ kabutes ir neskirstytume brūkšnių pagal jų ilgį? Juk kalba – gyva, keičiasi pasaulis, keičiamės mes – keičiasi ir ji.

Ar ne labiau kalbiniam, o ypač kultūriniam tapatumui kenkia, kai Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas neskiria tiurkų ir čiurkų?