Susirinkimas įvyko. Tai po pergalės prieš prancūzus patvirtino Lietuvos rinktinės žaidėjai Renaldas Seibutis ir Robertas Javtokas. Krepšininkai patvirtino, kad antradienį vykusiame bendrame komandos susirinkime kalbėta atvirai ir be užuolankų. Reikia manyti, kad treneriai ir žaidėjai vieni kitiems išsakė viską, kas juos slėgė jau nuo pasirengimo ciklo pradžios. Galima tik spėlioti, kokio lygio buvo ar vis dar yra tos „ kitos problemos“, apie kurias ne kartą užsiminė ir vyriausiasis treneris Jonas Kazlauskas.

„Kai komandoje reikia įvedinėti tvarką, į įvykius aikštelėje reaguoji žymiai karščiau. Trenerio darbas yra tik padėti krepšininkams atrasti savo žaidimą. Pagaliau mes turime komandą. Negaliu sakyti, kad vyrai nesistengė pirmajame etape, tačiau ten buvo kitokių problemų. Duok Dieve, kad tos  taip sunkiai sulipdytos komandos neprastumėme“, - vėlų trečiadienio vakarą vylėsi Lietuvos rinktinės strategas.

Vienas rimtas susirinkimas, kad ir koks nuoširdus ir atviras bebūtų, visų rinktinės problemų neišspręs. Tačiau ir alkoholikas pradeda gyti tik tada, kai pripažįsta turįs priklausomybę. Žaidėjai ir treneriai pripažino tai, kas ilgą laiką buvo matoma plika akimi. Be abejo, labai smalsu sužinoti daugiau pikantiškų detalių, tačiau kas nuo to pasikeis? Konkrečiai prabilę apie vidaus problemas krepšininkai iš aistruolių atimtų tą saldžią interpretavimo galimybę, o viskas galop susivestų į taip mėgstamą vieno žmogaus linčiavimą.

Šiuo metu didžiausią viltį teikia tai, kad krepšininkai savo mintyse iš tikrųjų tapo paprastesni - asmeninės ambicijos pažabotos. Gerai, lietuviams Balkanų mokyklos egzaminus teko laikyti jau pirmenybių pradžioje. Tokie dalykai užgrūdina. Nors daugelis A grupę įvardino kaip bene silpniausią čempionate, tačiau serbai rungtynėse su belgais (!) apturėjo tikrą vargą vargelį. Bendrą vyraujantį foną pakeisti labai lengva. Visiems akivaizdu, kad su tokiu žaidimu, kokį lietuviai demonstravo pirmajame etape, toli neisi. Netgi pradėta kalbėti apie gresiančius gėdingus pralaimėjimus Belgijos ir Ukrainos komandoms. Tuo tarpu po pergalės prieš prancūzus, likusius du mačus E grupėje veikiausiai mintyse laikome tik formalumu.

Modernaus krepšinio šalininkai kaltina „atgyvenusias ir nuobodžias“ J. Kazlausko schemas, po kurių žaidėjai susikuria palankias progas atakuoti - belieka tik pataikyti. Ilgą laiką baudos aikštelės svarbą akcentavęs strategas pagaliau sugebėjo tinkamai žaidimą įjungti ir antrosios linijos žaidėjus. Norisi tikėti, kad taip sunkiai besišlifuojančiame trenerio ir žaidėjų bendravime pagaliau rastas bent sąlyginis kompromisas.

Diplomuotas matematikas, vengiantis improvizacijos, draudžiantis mesti iš toli. Labai lengva prikibti, ir tavo didžiausi privalumai virsta tariamais minusais. Tačiau kažkodėl pamirštame, kad ne Lietuvos krepšinio federacija (LKF) daro paslaugą Jonui, o atvirkščiai. Manote, įspūdingų pergalių Graikijoje ir Rusijoje pasiekęs ir visuotinai pripažintas strategas pats pasiprašė sugrįžti? Trumpa mūsų atmintis. Kai Maskvos CSKA nepanoro pratęsti sutarties su J. Kazlausku, visi džiūgavome ir paslapčia tikėjomės, kad susiklosčius palankioms aplinkybėms, jis atsigręš į Tėvynę. Paklauskite Tyus‘o Edney, ar 1998-1999-ųjų sezone Kauno „Žalgiryje“ jam buvo uždrausta improvizuoti.

Leiskime žmogui dirbti tai, ką jis išmano geriausiai. Niekam kitam taip neskauda galvos po dar vieno netaiklaus baudos metimo ir nė vienam iš mūsų netenka kasdien ant žemės nuleidinėti į žvaigždžių vaidmenis įsijautusių „krepšinio genijų“.