Velionė buvusi britų premjerė Margaret Thatcher galėtų tapti geru pavyzdžiu aukščiausiems Lietuvos vadovams, pirmiausia kalbant apie užsienio politiką.

M.Thatcher buvo realistė. Vienintelis interesas, kuriuo ji vadovavosi, buvo jos šalies interesai. Nesvarbu, jei dėl jų būtų reikėję, kad tęstųsi Šaltasis karas ar Vokietija būtų likusi nesuvienyta. M.Thatcher niekuomet nepuoselėjo rožinių svajonių.

Tik neaišku, ar toks politikas kaip M.Thatcher atsiras Lietuvoje?

Kol kas tokio politiko, deja, nematyti. Nors daugelis Lietuvoje mėgsta garsiai šnekėti, kad gina Lietuvos interesus, dažniau atrodo, kad gina jie tik savo įvaizdį kitų valstybių akyse.

Juk ką pagalvos tie ir anie, jei mes darysime taip ar anaip... Štai tokia ir yra Lietuvos užsienio politika...

O M.Thatcher negalvojo, ką apie jos politiką pagalvos kiti tarptautinės sistemos žaidėjai. Jei buvusi britų premjerė įžvelgė suvienytos Vokietijos grėsmę Jungtinės Karalystės interesams, ji ir elgėsi taip, kad šios grėsmės nebūtų.

Manau, M.Thatcher užsienio politika – geras pavyzdys, kaip derėtų formuoti išmintingą užsienio politiką.

Klausimas „ką apie mus pagalvos kiti“ pernelyg dažnai užduodamas Lietuvoje. Iš kur kyla šis nepasitikėjimas savimi? Atrodo, kad laikome save kažkokiais provincialais, kuriems svarbiausia – ką apie mus pagalvos Vašingtone, Londone ar Berlyne.

Nejaugi tikime, kad tose ką tik įvardytose sostinėse kas nors nuoširdžiai rūpinasi mūsų interesais?

Ar euro Lietuvai reikia, nes prastai atrodysime prieš latvius ir estus, kurie šią valiutą turės ir turi? O kas paskaičiuos naudą ir žalą? Atšaukdami Visagino atominės elektrinės projektą esą „diskredituojame Lietuvos vardą pasaulyje“ – ar tai argumentas?

Sunku būtų įsivaizduoti M.Thatcher sakančią, kad „jei Didžioji Britanija nerems Vokietijos susivienijimo, šalis neva prastai pasirodys prieš sąjungininkus“. Tokių žodžių buvusi britų premjerė ne tik nebūtų drįsusi sakyti. Esu tikras, kad ji apie tai net pagalvojus nebūtų.