„Norėčiau padirbėti jūsų mokykloje“, – sako patyręs mokytojas. „Kokio dalyko specialistas esate?“ – klausia mokyklos direktorius. – „Gyvenimo.“ – „Deja, sistemos, kuriai šiuo metu atstovauju, dalykų klasifikatoriuje gyvenimo nėra...“ Mokytojo „gyvenimas“ ir direktoriaus ištartas žodis „deja“ šioje liūdnoje išgalvotoje ar realioje istorijoje nuteikia viltingai.

Mano gyvenimo mokytojas buvo mažo miestelio, kuriame gyvenau vidurinės mokyklos laikotarpiu, dailininkas. Pas jį lankydavausi beveik kiekvieną dieną po pamokų, kol mokiausi vidurinėje. Ten rekonstruodami ūkinį pastatą į dirbtuves, mūrijome, tinkavome, kalėme, skaptavome ąžuolines ir akmenines skulptūras, gaminome paminklus, piešėme, tapėme, lipdėme, ruošėme pasirodymų mokyklos renginiuose dekoracijas, rašėme scenarijus, diskutuodavome, ginčydavomės, deklamuodavome eiles, vartėme enciklopedijas, kalbėdavome apie meną, kičą, chaltūrą. Grožėdavomės tuo, kas tikra, atskirdavome falšą ir viską vadindavome tikrais vardais, pavyzdžiui, užsakytus partinių funkcionierių portretus – balvonais.

Visa tai vyko gūdžiu sovietmečiu – deficito ne tik prekėms, bet ir laisvesnėms pažiūroms laikais. Matydavau visokių lankytojų: nuo buvusių ir esamų tuo metu Dailės instituto studentų ir dėstytojų iki kaimiečių, ateinančių išlenkti stiklelio ir pasikalbėti, užuovėją čia radusių įvairaus plauko prašalaičių ir net narkomanų.

Taip, dailininkas skirdavo laiko visiems, taip – jis buvo alkoholikas. Dėl to mokyklos valdžia ne kartą bandė apsaugoti nuo neigiamos įtakos ir paprotinti, buvau linksniuojamas komjaunimo susirinkimų metu, apie mano klystkelius pranešta tėvams. Laimei, jiems neprireikė nebaigtų universitetų, o pakako intuicijos ir sveikos nuovokos, kad mano bendravimas su šiuo šviesiu žmogumi tęstųsi. Tai buvo gyvenimo mokykla žymia dalimi apie tai, ko daryti ir kaip elgtis negalima. Čia išmokau garbės ir pagarbos pamokas, į daiktus žvelgti ne materialiu žvilgsniu, suprasti santykius tarp žmonių, išskirti tai, kas tikra, įgavau drąsos minčiai, jos raiškai ir perdavimui.

Kiek vėliau supratau, kad ši gyvenimo mokykla sudarė galimybių išlipti iš erdvėlaivio, skraidinusio mane stacionaria ir standartine mąstymo orbita. Tapau įgalus išeiti iš minios, nes suvokiau, kad tik taip įmanoma pamatyti, kur ji keliauja. Nieko panašaus nei vidurinėje, nei keliose aukštosiose vėliau negavau. Mano gyvenimo mokytojas buvo už sistemos ribų. Pagarba ir padėka jam!

Kur jūs keliaujate, kolegos? Kur vedate savo mokinius? Kokią kryptį jiems rodote? Link egzaminų? Kas po jų? Universitetai, kaip panacėja nuo visų ligų? Kas po to? Darbo rinka? Visą likusį gyvenimą ruošiate jai tarnauti? Puikiai išdėstote dalyko programą, paruošiate baigiamiesiems ir manote, kad to pakanka? Kur aukštesni registrai?

Pilnoje šeimoje gyveno užsisklendęs savyje vienturtis berniukas. Gabus vaikas uoliai mokėsi savarankiškai, akademinė veikla mokykloje sekėsi. Draugų ir gatvės poreikio nebuvo. Artėjant baigiamiesiems, laiko net žvilgtelėti pro langą sparčiai mažėjo. Egzaminus išlaikė aukščiausiais įvertinimais, gavo ne vieną šimtuką. Išleistuvėms internetu užsisakė pirmąjį savo gyvenime kostiumą, bet buvo tiek užimtas, jog tik iškilmių dieną namiškiai pastebėjo, kad kelnės pernelyg laisvos – smunka. Senelis pasiūlė savo diržą ir pasirodė, kad akademinis pirmūnas buvo atsilikėlis gyvenimo elementoriuje – jis nemokėjo įsiverti diržo į kelnių kilpas! Kino filmo scenarijus? Deja, tai reali istorija, nutikusi šalia mūsų. Išvadų čia gali būti įvairių. Likime prie savų.

Visi buvome jauni ir kvaili. Jaunystė kvailai besielgiantiems – lengvinanti aplinkybė. Kas gintųsi brandžiu amžiumi, kad pateisintų kvailus poelgius? Jei mokytojas perteikia programines dalyko žinias, paruošia egzaminams ir mano, kad to pakanka, – jaunam specialistui, ar -iausio mokytojo konkurso nominantui tai atleistina. Įgavęs išminties ir potencijos gyvenimo mokykloje supranta, kad būti vien tik dalyko specialistu nepakanka. Akademikas Gediminas Motuza (1) yra tiksliai nusakęs mokslininko esminį siekį – padėti žmogui išgyventi ir išlikti. Įvardytas tikslas – universalus: puikiai tinka gyvenimo mokytojui, kurio paskirtis – rodyti kryptį link išlikimo. Išlikti ne vienam bunkeryje, o visiems kartu! Ar kiltų klausimas: kam to reikia?

Akademiko teiginį iliustruoja vieno iš gamtos dėsnių, fizikoje vadinamo antruoju termodinamikos dėsniu, galimo pritaikymo pavyzdys. Keletas lygiaverčių šio dėsnio formuluočių: visi procesai gamtoje yra negrįžtamieji (negrįžtamuoju vadinamas toks procesas, kuriam vykstant keičiasi aplinka); šiluma savaime sklinda iš šiltesnio kūno į šaltesnį; neįmanomas procesas, kurio vienintelis rezultatas būtų visos gautos šilumos pavertimas darbu vien tik vėstant šilumos šaltiniui.

Tai fizikos dalyko programos turinio dalis šia tema. Geras mokytojas, be kita ko, dar pakalbės apie antros rūšies amžinąjį variklį, šiluminių variklių ir pramonės keliamą taršą. Labai geras paminės, kad šiluma yra viena iš taršos rūšių, o gyvenimo mokytojas apibendrins paprastai: neįmanoma atlikti darbo nekeičiant / nekaitinant / neteršiant aplinkos! Ir pabrėš: kuo daugiau gaminame ir vartojame, tuo daugiau teršiame! Galop konstatuos, kad vienintelis kelias link tvarios ateities – riboti poreikius ir mažinti gamybą ir vartojimą. Abejojantiems aiškiai įvardys, kad kiti tikro kelio nėra! Ar tai ne kryptis link išlikimo?

Fizikos mokytojo pradėtą gyvenimo pamoką tęsia ne tik biologas: jei norime išlikti, laisvės pasirinkti kelionės kryptį nėra. Kaip ir gamtoje – visi jos tvariniai elgiasi vadovaudamiesi Kūrėjo nustatytais draudimais. Abejojantiems pridurs onkologų posakį: jei ląstelės organizme pradeda savivaliauti, žmogus suserga vėžiu.

Prisijungia ne tik ekonomikos mokytojas: vidutiniškai Lietuvos gyventojas kasmet išmeta apie 60 kg nesuvartotų, bet dar tinkamų maisto produktų. Jei 1 kg kainą prilygintume 3 eurams, Lietuvos mastu turėtume daugiau nei 0,5 mlrd. eurų metinį rezervą bendrojo vidaus produkto (BVP) aruode. Vadinasi, už 0,5 mlrd. eurų galėtume negaminti prekių ir neteikti paslaugų. Gerai planuojantis ir taupus vartotojas sudarytų sąlygas gamintojams mažiau gaminti, t. y. mažiau teršti, nes bet kam pagaminti reikia energijos ir dalis jos būtinai kaitina ir kitaip teršia aplinką. O kur dar drabužiai, namų apyvokos daiktai, pramogos, transporto, grožio ir kt. išlaidos! Inertiškai mąstantys prieštarautų – o kaip užtikrinsime pajamas gamintojams ir paslaugų teikėjams? Nepamirškime, kad kiekvienas iš jų, visų pirma, taip pat yra vartotojas. Kai jo vartojimas sumažės, jam taip pat reikės mažiau pajamų. Nesakau, kad šitaip elgdamiesi kiekvienas sutaupysime po 180 eurų. Mums jų tiesiog nereikės!

Etikos mokytojas papildo: paprasta, tik yra vienas esminis „bet“, kuris skiria mus, žmones, nuo likusios gamtos, – mūsų godumas. Būtina jį pažaboti. Jokiai civilizacijai to padaryti nepavyko. Neturime įrodymų, kad buvo mėginta. Šiandien jį tik skatiname. Vienintelė laisvė, kokią turime dabar ir vis labiau eskaluojame, – laisvė vartoti.

Šios vienos iš daugelio galimų paskaitos apie gyvenimo kelionės kryptį gairių bendrojo ugdymo dalykų programose nėra, todėl tai privalo būti gyvenimo mokytojų galvosenoje.

Pastaruosius keletą savo veiklos įvairiose mokyklose metų klausinėjau kolegų nuomonės, kiek procentų vidurinės mokyklos jų dėstomo dalyko programos žinių panaudoja statistinis Lietuvos gyventojas per visą sąmoningą gyvenimo laikotarpį. Apibendrinus kelias dešimtis atsakymų – vidutiniškai apie 30 proc. Neabejoju, gyventojų apklausos rezultatas būtų gerokai kuklesnis. Mano atsakymas – fizikos dalyko – nuo 5 iki 10 proc. Išvada – dabartinė švietimo sistemos kryptis klaidinga, mokytojo tikslas perteikti tik dalyko programą – trumparegiškas ir nusikalstamai neatsakingas.

Norint išeiti iš sistemos reikia būti bent truputį chuliganu. Toks ir buvo mano gyvenimo mokytojas. Su užsidegimu ir azartu jis deklamuodavo originalo kalba Sergejaus Jesenino „Chuligano išpažintį“. Savo gyvenimo mokytojui skiriu dalelę savo išpažinties:

Dainuoti ne kiekvienas moka,

Ne kiekvienam ir obuoliu po kojom krist kitam.

Išpažinčių, žinia, būna, visokių,

Padaužos atvirumo valanda – šventa.

Žingsniuoju tyčia susivėlęs,

Lyg žibalinė lempa ant pečių.

Noris apšviest aukštai iškėlus

Belapį rudenį jūsų širdžių.

1 – Motuza Gediminas, Kaip veikia Žemė. Vilnius, 2013, 12 p.